Apie daugiakalbystę
Daugiakalbių šeimų tėvams, logopedams, vaikų kalbą tyrinėjantiems mokslininkams ir kitiems kyla klausimų, kokią kalbą ar kalbas vartoti namuose, kuriuose vartojamos kelios skirtingos kalbos, kaip išlaikyti gimtąją kalbą kitos (dominuojančios) kalbos aplinkoje, kokia kalba vykdyti logopedines pratybas ir kt. Dalinamės Johanne Paradis (University of Alberta) ir kitų tarptautinio mokslinių tyrimų projekto COST Action IS0804 narių atsakymais į klausimus, susijusius su daugiakalbyste.
TĖVELIAMS, MOKYTOJAMS
1. Mūsų vaikas – dvikalbis. Norėtume sužinoti, ar dvikalbystė visada lemia lėtesnę vaiko kalbos raidą. Kitaip tariant – ar lėtesnė vaiko kalbos raida dvikalbystės atveju yra normalu?
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad maži vaikai visiškai lengvai įsisavina dvi kalbas. Vienakalbio ir dvikalbio vaiko ankstyvosios kalbos raidos etapai iš esmės sutampa: tuo pačiu amžiaus laikotarpiu pradedama guguoti, 10–14 mėn. išmokstami pirmieji žodžiai, 18–26 mėn. pradedami sudaryti dvižodžiai ir trižodžiai sakiniai. Vėliau, dvikalbiui vaikui augant, jo kalba pradeda skirtis nuo vienakalbio vaiko kalbos, tačiau šie skirtumai yra normalus raidos procesas ir neturėtų būti laikomi lėtinančiais bendrąją kalbos raidą. Pavyzdžiui, dvikalbis vaikas gali viename sakinyje vartoti abiejų kalbų žodžius (žr. atsakymą į 4 tėvų klausimą), vienos vaiko kalbos žodynas ir gramatika gali būti labiau išplėtoti nei kitos. Įprasta, kad greičiau vystosi ta kalba, kurią vaikas dažniau girdi ir vartoja, tačiau skiriant pakankamai laiko ir dėmesio silpnesniajai kalbai, ji gali pasivyti stipresniąją. Priešmokykliniame ir jaunesniajam mokykliniame amžiuje dvikalbių vaikų žodynas, vertinant atskirai kiekvieną kalbą, yra mažesnės apimties nei vienakalbių vaikų, tačiau bendras įsisavintas žodynas (vertinant abi kalbas) yra tokios pat ar netgi didesnės apimties nei vienakalbių vaikų. Mokydamiesi mokykloje, dvikalbiai vaikai žodyno apimtimi (bent vienos kalbos) dažniausiai pasiveja bendraamžius vienakalbius vaikus. Dvikalbiams vaikams daugiau laiko prireikia įsisavinti gramatikos taisykles (ir ypač – išimtis) (pavyzdžiui, dvikalbiai vaikai, kurių viena iš kalbų yra anglų, daro daugiau klaidų vartodami netaisyklingųjų veiksmažodžių būtojo laiko formas), tačiau laikui bėgant (ir nuosekliai mokantis) gramatika sėkmingai įsisavinama.
2. Esame dvikalbiai tėvai, tačiau stengiamės auginti vaiką vienakalbėje aplinkoje, todėl namuose kalbame dominuojančia šalies kalba. (Kadangi esame imigrantai, atvykę į šalį jau būdami suaugę, daug geriau kalbame savo gimtąja nei šalies kalba.) Ar mūsų sprendimas teisingas?
Pirmiausia, svarbu paminėti, kad dvikalbė aplinka – gimtosios kalbos vartojimas namuose – nedaro neigiamo poveikio vaiko antrosios (šalies) kalbos raidai. Pradėjęs lankyti mokyklą, daugiau laiko praleisdamas šalies kalba kalbančioje bendruomenėje, vaikas natūraliai išmoksta šalies kalbos, todėl nebūtina nuo pat gimimo jam sudaryti vienakalbę aplinką. Antra, vaiko kalbos raidą (sėkmingą ar nesėkmingą) ypač stipriai lemia tėvų kalbos kompetencija (žodyno apimtis, gramatinių konstrukcijų sudėtingumas), todėl su vaiku reikėtų bendrauti ta kalba, kurią geriausia mokate. Augdamas natūralioje turtingoje dvikalbėje aplinkoje, vaikas patirs daugiau naudos nei specialiai sukurtoje skurdžioje vienakalbėje. Patys gerai nemokėdami kalbos, tėvai negali rodyti tinkamo kalbinio pavyzdžio, o pokalbių su vaiku tematika tampa labai ribota, tad vienakalbystės pasirinkimas šiuo atveju vaiko kalbinei raidai daro daugiau žalos nei teikia naudos. Žinoma, gyvenant priimančioje šalyje, visiškai išvengti dominuojančios šalies kalbos nepavyks, tačiau apskritai rekomenduojama namuose vartoti gimtąją tėvų kalbą.
3. Pastebėjome, kad mūsų dvikalbio vaiko kalba vėluoja ir nesivysto taip, kaip kitų dvikalbių jo bendraamžių. Kada reikėtų kreiptis į specialistus?
(Žr. atsakymą į 1 tėvų klausimą.) Kalbos vėlavimas ir vėluojanti raida yra skirtingi dalykai. Pirma, vienakalbio ir dvikalbio vaiko ankstyvosios kalbos raidos etapai iš esmės sutampa: tuo pačiu amžiaus laikotarpiu pradedama guguoti, 10–14 mėn. išmokstami pirmieji žodžiai, 18–26 mėn. pradedami sudaryti dvižodžiai ir trižodžiai sakiniai. Ne visų dvikalbių vaikų abi kalbos vystosi vienodai (dažniau / daugiau girdėdamas vieną iš dviejų kalbų, vaikas ją greičiau įsisavins nei antrąją) – svarbu stebėti, ar bent vienos kalbos raida atitinka nustatytus kriterijus. Jei ankstyvuoju raidos etapu nė viena kalba neatitinka nustatytų (konkrečiam amžiui būdingų) kriterijų, rekomenduotina specialisto konsultacija, kad būtų nustatytos kalbos vėlavimo priežastys. Lyginant dvikalbio vaiko kalbos / kalbų raidą su bendraamžiais, svarbu atkreipti dėmesį, ar vėluoja tik vienos ar abiejų kalbų raida. Taip pat svarbu lyginti ne tik dvikalbių vaikų kalbos įgūdžius, bet ir konkrečios jų kalbos vartojimo / girdėjimo dažnumą: galbūt menkesnius kalbos įgūdžius lemia retesnis nei bendraamžių konkrečios kalbos vartojimas?
Antra, labai svarbu nustatyti, ar vaiko kalbos įgūdžiai, nors ir menkesni nei bendraamžių, iš esmės atitinka normą (laikytini individualiais kalbos raidos skirtumais) ar iš tiesų yra pažeisti. Jei abi vaiko kalbos neatitinka normos ir akivaizdžiai skiriasi nuo bendraamžių dvikalbių vaikų kalbos, rekomenduotina specialisto konsultacija.
4. Mūsų dvikalbiui sūnui – treji metai. Bendraudami su vaiku, kiekvienas kalbame savo gimtąja kalba. Pastebėjome, kad vaikas kalbėdamas painioja abi kalbas, t. y. tuo pat metu kalba abiem kalbomis. Ar tai – kalbos sutrikimo požymis?
Toks kalbėjimas vadinamas „kodų kaita“. Visi bet kurio amžiaus dvikalbiai kartais taip elgiasi, ir tai nelaikoma kalbos sutrikimu. Ankstyvoje vaikystėje esama įvairių kodų kaitos priežasčių, dažniausia iš jų – nepakankamas vienos kalbos mokėjimas (dvikalbiai vaikai labai retai įgyja abiejų kalbų įgūdžių lygiagrečiai vienodu lygiu).
Kalbėdami vaikai linkę vartoti gerai žinomus žodžius ir ne visada sieja juos su konkrečia kalba, todėl neretai sudaro sakinį iš skirtingų kalbų žodžių. Kita vertus, tyrimai rodo, kad maži dvikalbiai vaikai yra itin jautrūs pašnekovo kalbos pasirinkimui ir kalbinei kompetencijai. Netgi dvejų metų dvikalbiai vaikai geba prisitaikyti prie pašnekovo ir vartoti jo pasirinktą kalbą. Kalbėdami su tėvais, dvikalbiai vaikai dažnai kaitalioja kalbos kodą (ypač kai abu tėvai laisvai kalba abiem kalbomis): jie palyginti anksti suvokia, kad visada bus suprasti – nepriklausomai nuo pasirinktos kalbos.
Iki ketverių metų visiškai susiformuoja kalbinė kompetencija, leidžianti vaikui tinkamai pasirinkti kalbą priklausomai nuo pašnekovo ir kalbinės situacijos. Šiuo laikotarpiu dvikalbio vaiko abiejų kalbų žodynas pasiekia reikiamą apimtį, tad vaikas jau geba sklandžiai kalbėti tiek viena, tiek kita kalba, jam nebereikia keisti kodo, kad užpildytų vienos kurios kalbos žodyno spragas.
Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad dvikalbiai vaikai visiškai lengvai išmoksta tinkamai pasirinkti kalbą priklausomai nuo pašnekovo ir kalbinės situacijos. Tai būdinga ne tik normalios kalbos raidos, bet ir turintiems kalbos sutrikimų dvikalbiams vaikams.
5. Esame dvikalbiai tėvai ir su vaiku bendraujame abiem kalbomis, t. y. pokalbio metu kaitaliojame kalbas. Ar tai nekenkia vaiko kalbos raidai?
(Žr. atsakymą į 2 tėvų klausimą.) Viena iš įprastų taisyklių bendraujant su dvikalbiu vaiku – „vienas suaugusysis – viena kalba“. Ji ypač rekomenduotina, kai skiriasi tėvų gimtosios kalbos ar kai vienas iš tėvų nekalba kito gimtąja kalba. Laikydamiesi šios taisyklės, tėvai turėtų kalbėti su vaiku tik savo gimtąja kalba, net jei vaikas atsako kita kalba. Žinoma, ši taisyklė nėra vienintelė. Dvikalbių vaikų kalbos raidai visiškai nekenkia tai, kad kiekvienas iš tėvų su juo bendrauja abiem kalbomis; vaikų netrikdo ir kodų kaita. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad nuo gimimo girdėdamas kalbos kodo kaitaliojimą vaikas suvoks ir įsisavins kaip tam tikrą kalbos normą. Suprantama, kad toks kalbinis elgesys jokiu būdu nelaikytinas kalbos sutrikimu (priešingai – tai yra itin didelis kalbinis pranašumas), nors visuomenėje iki šiol dažnai klaidingai suvokiamas kaip kalbinės kompetencijos trūkumas. Taigi reikėtų atsižvelgti į visuomenėje susiformavusį stereotipą ir nepamiršti, kad viešojoje erdvėje kalbos kotų kaita gali būti (nors ir klaidingai) laikoma neigiamu dalyku.
6. Kokio amžiaus vaikas turėtų būti „supažindinamas“ su antrąja kalba? Ar reikėtų palaukti, kol susiformuos pirmosios kalbos įgūdžiai, ar kuo greičiau pradėti mokyti antrosios kalbos?
Kalbant apie ankstyvąją vaikystę, sunku tiksliai pasakyti, kada geriausia pradėti mokytis antrosios kalbos. Daugybė vaikų visame pasaulyje sėkmingai įsisavina dvi kalbas nuo pat gimimo, dar daugiau vaikų vieną kalbą įsisavina namuose, o kitos sėkmingai išmoksta mokykloje. Nebūtina laukti, kol susiformuos pirmosios kalbos įgūdžiai, – priešingai, rekomenduotina antrosios kalbos pradėti mokytis ne vėliau kaip sulaukus 6–8 metų Pradėjus antrosios kalbos mokytis vėliau (vėlyvojoje vaikystėje, paauglystėje), neišvengiama pirmosios kalbos akcento kalbant antrąja (nors pati kalbos sistema įsisavinama labai aukštu lygiu).
Kalbant apie abiejų kalbų raidą, svarbiau yra ne vaiko amžius, o aplinkoje girdima kokybiška kalba. Svarbu, kad vaikas kuo dažniau girdėtų abi kalbas, turėtų galimybę vartoti jas kuo įvairesnėse situacijose ir svarbiausia – būtų kiek įmanoma lygiavertiškai lavinamas abiem kalbomis.
7. a) Kokia kalba reikėtų bendrauti su vaiku, jei mokykloje mokoma kita nei namų kalba, o vaikui tiek viena, tiek kita kalba kelia sunkumų? Ar reikėtų atsisakyti namų kalbos ir bendrauti su vaiku tik viena (mokyklos / visuomenės) kalba? Kas atsitiks, jei mes (tėvai) atsisakysime namų kalbos, o seneliai ir toliau vartos ją bendraudami su vaiku?
b) Mūsų penkerių metų dvikalbiam vaikui diagnozuotas kalbos sutrikimas. Specialistai patarė kalbėti su juo tik viena – mokyklos/visuomenės – kalba, tačiau mūsų šeimai tai nėra lengva: tiek mes, tiek kiti (vyresni) mūsų vaikai esame dvikalbiai. Ar nepaisant šių sunkumų reikėtų laikytis minėto patarimo?
Ši rekomendacija (kad ir kaip būtų gaila – dažnai siūloma dvikalbių vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, tėvams) kyla iš klaidingo įsitikinimo, kad dviejų kalbų įsisavinimas vienu metu vaikui yra pernelyg sudėtingas procesas ir gali dar labiau apsunkinti kalbos sutrikimą. Būtina pabrėžti, kad šio įsitikinimo iki šiol nepatvirtino jokie moksliniai tyrimai. Priešingai – vaikai, turintys kalbos sutrikimų, gali įsisavinti (ir dažnai – sėkmingai įsisavina) dvi kalbas. Pavyzdžiui, esama nemažai atvejų, kai dvi kalbas įsisavina vaikai, turintys proto negalią, sergantys autizmo sindromu, disleksija ar turintys specifinį kalbos sutrikimą. Suprantama, dvikalbis vaikas, turintis specifinį kalbos sutrikimą, lėčiau įsisavins kalbas nei vienakalbis vaikas, abiejose jo kalbose bus pastebima tam tikrų nesklandumų, tačiau šie nesklandumai yra labai panašūs į vienakalbio vaiko, turinčio specifinį kalbos sutrikimą, t. y. dvikalbystė pati savaime nesunkina kalbos sutrikimo simptomų.
Svarbu ir tai, kad dvikalbis vaikas augtų pilnavertėje dvikalbėje aplinkoje ir kultūroje. Esant dvikalbystės šeimoje atvejui, būtų netgi žalinga leisti vaikui įsisavinti tik vieną iš jo gimtųjų kalbų – šis sprendimas pažeistų kalbinį ir kultūrinį vaiko identitetą, silpnintų ryšius su seneliais, formuotų atskirties pojūtį. Antrinio kalbos sutrikimo (kylančio dėl proto negalios ar autismo) atveju dviejų kalbų mokymasis yra ypač rekomenduotinas, kad vaikas galėtų bendrauti ne tik su artimiausia aplinka (šeima), bet ir su sveikatos priežiūros, mokymo bei kt. sričių specialistais.
Apibendrinant galima teigti, kad iš esmės nesama svarių priežasčių, dėl kurių reikėtų rekomenduoti atsisakyti vienos kalbos bendraujant su dvikalbiu vaiku, turinčiu kalbos raidos sutrikimą.
8. Ketiname leisti sūnų į mokyklą, kurioje mokoma šalies dominuojančia kalba. Vaikui yra nustatytas kalbos sutrikimas. Ar jam nebus per sunku mokytis kita nei gimtąja (namų) kalba?
Iki šiol nesama išsamių tyrimų, kurie objektyviai atskleistų vaiko, turinčio kalbos sutrikimų, mokymosi procesą dvikalbėje ar šalies dominuojančios kalbos mokykloje, todėl sunku įvertinti galimus mokymosi sunkumus. Tačiau, nors ir negausūs, moksliniai tyrimai rodo, kad pvz., anglakalbiai vaikai, turintys kalbos sutrikimų, gyvenantys Kanadoje ir lankantys mokyklą, kurioje mokoma prancūzų kalba, pasiekia visiškai tokius pat mokymosi rezultatus, kaip ir anglakalbiai vaikai, turintys atitinkamų sutrikimų, lankantys angliškas mokyklas; kitaip tariant, mokymas ne namų (pirmąja / gimtąja) kalba niekaip neveikia šių vaikų mokymosi pasiekimų. Kita vertus, vaikams, turintiems specifinių kalbos sutrikimų (angl. specific language impairment), apskritai būdingi žemesni mokymosi pasiekimai nei tipiškos kalbos raidos bendraamžių. Imigrantų vaikai dažniausiai namuose su tėvais kalba pirmąja (gimtąja) kalba, o mokykloje mokosi antrąja – dominuojančia šalies kalba. Moksliniai tyrimai rodo, kad šie vaikai sklandžiai kalba antrąja kalba, nors ir patiria tam tikrų sunkumų, nulemtų kalbos sutrikimo diagnozės. Svarbu tai, kad šie vaikai patiria nė kiek ne didesnę riziką nei tipiškos kalbos raidos dvikalbiai bendraamžiai prarasti (pamiršti) gimtąją (pirmąją) kalbą.
Būtina paminėti esminius skirtumus tarp situacijos, kai tėvai specialiai sudaro vaikui dvikalbystės aplinką (parenka mokyklą, kurioje mokoma kita nei namų kalba) ir kai dvikalbystė yra neišvengiama (pvz., imigracijos ar tautinių mažumų atveju). Specialiai sudaryta dvikalbystės aplinka kelia papildomų iššūkių tiek vaikui, tiek jo tėvams, taigi šiuo atveju būtina papildoma pedagoginė pagalba. Tėvai, norintys lavinti vaiką kita nei namų kalba, turėtų atsakingai įvertinti savo pasirinkimą ir motyvaciją, vaiko gebėjimus ir poreikius bei mokyklos galimybes teikti vaikui papildomą pedagoginę pagalbą.
9. Dukra sklandžiai kalba gimtąja (namų) kalba, tačiau jai kyla sunkumų mokytis antrąja (mokyklos) kalba. Ar tai gali būti vėluojanti kalbos raida arba kalbos sutrikimas, būdingas tik antrajai kalbai?
Kalbos vėlavimas ir kalbos sutrikimas priskiriami raidos sutrikimams. Jie išryškėja ankstyviausiu vaiko gyvenimo laikotarpiu ir yra lydimi tam tikrų tipiškų simptomų. Vienintelis kalbos vėlavimo ir kalbos sutrikimo skirtumas yra tai, kad vėluojančios kalbos simptomai dažniausiai savaime išnyksta iki mokyklinio amžiaus, o kalbos sutrikimas, nors iš pradžių atrodo kaip kalbos vėlavimas, tęsiasi vaikui sulaukus mokyklinio amžiaus. Kalbos sutrikimas pažeidžia visą kalbinę sistemą, o dvikalbių vaikų atveju – abi kalbas; nebūna taip, kad kalbos sutrikimas pažeistų tik vieną iš dviejų vaiko kalbą.
Žinoma, dvikalbių vaikų – tiek normalios, tiek sutrikusios kalbos raidos – viena iš dviejų kalbų dažniausiai įsisavinama šiek tiek sunkiau nei kita, tačiau tai jokiu būdu nelaikytina kalbos sutrikimu. Jei dvikalbiui vaikui kyla sunkumų kalbėti viena kuria kalba, priežasčių reikėtų ieškoti kalbinėje aplinkoje. Jei vaikas antrąją kalbą girdi tik mokykloje, jam gali prireikti mažiausiai 1–2 metų, kad pradėtų sklandžiai kalbėti šia kalba. Dar daugiau sunkumų kyla, jei vaikas mokykloje, kurioje mokoma antrąja kalba, bendrauja tik su savo etninės / kalbinės grupės atstovais: taip vienakalbystės dar labiau stiprėja, o antroji kalba tampa dar sunkiau išmokstama. Mokantis antrosios kalbos, dvikalbiams vaikams gali prireikti 3–5 metų, kad pasiektų vienakalbio gimtakalbio sakytinės kalbos kompetenciją.
Menkus antrosios kalbos įgūdžius gali lemti motyvacijos stoka, mokymosi sunkumai, negabumas kalboms ar kitos priežastys, tačiau bet kuriuo atveju šio reiškinio negalima laikyti kalbos sutrikimu.
10. Kada galima diagnozuoti kalbos sutrikimą, jei vaikas skirtingų kalbų pradeda mokytis ne vienu metu? Kiek laiko vaikas turi būti mokęsis antrosios kalbos, kad išryškėtų galimas kalbos sutrikimas?
(Žr. atsakymą į 8-tą tėvų klausimą.) Mokantis antrosios kalbos, dvikalbiams vaikams gali prireikti 3–5 metų, kad pasiektų vienakalbio gimtakalbio sakytinės kalbos kompetenciją, ir net 5–7 metų, kad pasiektų atitinkamą rašytinės ir mokslinės kalbos kompetenciją. Tokios ilga antrosios kalbos išmokimo trukmė apsunkina ankstyvąją dvikalbio vaiko kalbos sutrikimo diagnostiką. Viena vertus, dažnai vėluojama nustatyti kalbos sutrikimą, todėl logopedinė pagalba pradedama teikti pavėluotai ir netenka dalies efektyvumo. Kita vertus, kalbos sutrikimas diagnozuojamas daliai sveikų dvikalbių vaikų, kurių antrosios kalbos raida šiek tiek vėluoja.
Siekiant išvengti diagnostikos netikslumų, laikomasi kelių taisyklių. Pirma, tiriami vaiko pirmosios kalbos įgūdžiai. (Priminsime, kad kalbos sutrikimas visada pažeidžia abiejų kalbų sistemą, todėl pirmosios kalbos raidos nesklandumai gali būti laikomi galimo kalbos sutrikimo simptomais.) Antra, dvikalbio vaiko kalbiniai gebėjimai lyginami ne su vienakalbių, bet su dvikalbių vaikų kalbos standartais (nebent vaikas 3–5 metus būtų nuolatos mokęsis antrosios kalbos).
Šios taisyklės padeda objektyviau nustatyti galimą kalbos sutrikimą, tačiau negalima pamiršti, kad dvikalbio vaiko kalbos raidos diagnostika visada yra sudėtingesnė, o rezultatai – ne tokie tikslūs, kaip vienakalbio vaiko.
11. Kokios knygos rekomenduojamos norintiems daugiau sužinoti apie (dvikalbių vaikų) kalbos raidos sutrikimus?
Genesee, F., Paradis, J. & Crago, M. (2004). Dual language development and disorders: A handbook on bilingualism and second language learning. Baltimore, MD: Brookes. [the 2nd edition will appear in 2011]
Goldstein, B. (Ed.), Bilingual language development and disorders in Spanish-English speakers (pp. 259-286). Baltimore: Brookes.
Roseberry-McKibbin, C. (2002). Multicultural students with special language needs. Oceanside, CA: Academic Communication Associates.
LOGOPEDAMS, TYRĖJAMS
1. Atliekant profesinę veiklą (klinikoje) tenka dirbti su vaikais, kurių šeimose kalbama diem kalbomis. Ar dviejų kalbų įsisavinimas lėtina bendrąją vaiko kalbos raidą?
Įrodyta, kad maži vaikai geba vienu metu sėkmingai įsisavinti dvi kalbas. Vienakalbio ir dvikalbio vaiko ankstyvosios kalbos raidos etapai iš esmės sutampa: tuo pačiu amžiaus laikotarpiu pradedama guguoti, 10–14 mėn. išmokstami pirmieji žodžiai, 18–26 mėn. pradedami sudaryti dvižodžiai ir trižodžiai sakiniai. Vėliau, dvikalbiui vaikui augant, jo kalba pradeda skirtis nuo vienakalbio vaiko kalbos, tačiau šie skirtumai yra normalus raidos procesas ir neturėtų būti laikomi lėtinančiais bendrąją kalbos raidą. Pavyzdžiui, dvikalbis vaikas gali viename sakinyje vartoti abiejų kalbų žodžius (žr. atsakymą į 4-tą tėvų klausimą), vienos vaiko kalbos žodynas ir gramatika gali būti labiau išplėtoti nei kitos. Įprasta, kad greičiau vystosi ta kalba, kurią vaikas dažniau girdi ir vartoja, tačiau skiriant pakankamai laiko ir dėmesio silpnesniajai kalbai, ji gali pasivyti stipresniąją. Priešmokykliniame ir jaunesniajam mokykliniame amžiuje dvikalbių vaikų žodynas, vertinant atskirai kiekvieną kalbą, yra mažesnės apimties nei vienakalbių vaikų, tačiau bendras įsisavintas žodynas (vertinant abi kalbas) yra tokios pat ar netgi didesnės apimties nei vienakalbių vaikų. Mokydamiesi mokykloje, dvikalbiai vaikai žodyno apimtimi (bent vienos kalbos) dažniausiai pasiveja bendraamžius vienakalbius vaikus. Dvikalbiams vaikams daugiau laiko prireikia įsisavinti gramatikos taisykles (ir ypač – išimtis) (pavyzdžiui, dvikalbiai vaikai, kurių viena iš kalbų yra anglų, daro daugiau klaidų vartodami netaisyklingųjų veiksmažodžių būtojo laiko formas), tačiau laikui bėgant (ir nuosekliai mokantis) gramatika sėkmingai įsisavinama.
2. Ką galima rekomenduoti dvikalbio vaiko, kuriame diagnozuotas kalbos sutrikimas, tėvams? Ar teisinga būtų patarti kalbant su vaiku (tiek šeimoje, tiek mokykloje) vartoti tik vieną kalbą, kad vaikas sutelktų į ją visa dėmesį?
Ši rekomendacija (kad ir kaip būtų gaila – dažnai siūloma dvikalbių vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, tėvams) kyla iš klaidingo įsitikinimo, kad dviejų kalbų įsisavinimas vienu metu vaikui yra pernelyg sudėtingas procesas ir gali dar labiau apsunkinti kalbos sutrikimą. Būtina pabrėžti, kad šio įsitikinimo iki šiol nepatvirtino jokie moksliniai tyrimai. Priešingai – vaikai, turintys kalbos sutrikimų, gali įsisavinti (ir dažnai – sėkmingai įsisavina) dvi kalbas. Pavyzdžiui, esama nemažai atvejų, kai dvi kalbas įsisavina vaikai, turintys proto negalią, sergantys autizmo sindromu, disleksija ar turintys specifinį kalbos sutrikimą. Suprantama, dvikalbis vaikas, turintis specifinį kalbos sutrikimą, lėčiau įsisavins kalbas nei vienakalbis vaikas, abiejose jo kalbose bus pastebima tam tikrų nesklandumų, tačiau šie nesklandumai yra labai panašūs į vienakalbio vaiko, turinčio specifinį kalbos sutrikimą, t. y. dvikalbystė pati savaime nesunkina kalbos sutrikimo simptomų.
Svarbu ir tai, kad dvikalbis vaikas augtų pilnavertėje dvikalbėje aplinkoje ir kultūroje. Esant dvikalbystės šeimoje atvejui, būtų netgi žalinga leisti vaikui įsisavinti tik vieną iš jo gimtųjų kalbų – šis sprendimas pažeistų kalbinį ir kultūrinį vaiko identitetą, silpnintų ryšius su seneliais, formuotų atskirties pojūtį. Antrinio kalbos sutrikimo (kylančio dėl proto negalios ar autismo) atveju dviejų kalbų mokymasis yra ypač rekomenduotinas, kad vaikas galėtų bendrauti ne tik su artimiausia aplinka (šeima), bet ir su sveikatos priežiūros, mokymo bei kt. sričių specialistais.
Apibendrinant galima teigti, kad iš esmės nesama svarių priežasčių, dėl kurių reikėtų rekomenduoti atsisakyti vienos kalbos bendraujant su dvikalbiu vaiku, turinčiu kalbos raidos sutrikimą.
3. Kokia mokykla galėtų būti rekomenduojama dvikalbiui vaikui, turinčiam kalbos sutrikimų? Ar tokiam vaikui mokantis dvikalbėje arba šalies dominuojančios kalbos mokykloje nekils papildomų mokymosi sunkumų?
Iki šiol nesama išsamių tyrimų, kurie objektyviai atskleistų vaiko, turinčio kalbos sutrikimų, mokymosi procesą dvikalbėje ar šalies dominuojančios kalbos mokykloje, todėl sunku įvertinti galimus mokymosi sunkumus. Tačiau, nors ir negausūs, moksliniai tyrimai rodo, kad pvz., anglakalbiai vaikai, turintys kalbos sutrikimų, gyvenantys Kanadoje ir lankantys mokyklą, kurioje mokoma prancūzų kalba, pasiekia visiškai tokius pat mokymosi rezultatus, kaip ir anglakalbiai vaikai, turintys atitinkamų sutrikimų, lankantys angliškas mokyklas; kitaip tariant, mokymas ne namų (pirmąja / gimtąja) kalba niekaip neveikia šių vaikų mokymosi pasiekimų. Kita vertus, vaikams, turintiems specifinių kalbos sutrikimų (angl. specific language impairment), apskritai būdingi žemesni mokymosi pasiekimai nei tipiškos kalbos raidos bendraamžių. Imigrantų vaikai dažniausiai namuose su tėvais kalba pirmąja (gimtąja) kalba, o mokykloje mokosi antrąja – dominuojančia šalies kalba. Moksliniai tyrimai rodo, kad šie vaikai sklandžiai kalba antrąja kalba, nors ir patiria tam tikrų sunkumų, nulemtų kalbos sutrikimo diagnozės. Svarbu tai, kad šie vaikai patiria nė kiek ne didesnę riziką nei tipiškos kalbos raidos dvikalbiai bendraamžiai prarasti (pamiršti) gimtąją (pirmąją) kalbą. Būtina paminėti esminius skirtumus tarp situacijos, kai tėvai specialiai sudaro vaikui dvikalbystės aplinką (parenka mokyklą, kurioje mokoma kita nei namų kalba) ir kai dvikalbystė yra neišvengiama (pvz., imigracijos ar tautinių mažumų atveju). Specialiai sudaryta dvikalbystės aplinka kelia papildomų iššūkių tiek vaikui, tiek jo tėvams, taigi šiuo atveju būtina papildoma pedagoginė pagalba. Tėvai, norintys lavinti vaiką kita nei namų kalba, turėtų atsakingai įvertinti savo pasirinkimą ir motyvaciją, vaiko gebėjimus ir poreikius bei mokyklos galimybes teikti vaikui papildomą pedagoginę pagalbą.
4. Kokia kalba turėtų vykti logopedinės pratymos? Namų kalba? Valstybine kalba? Abiem?
Idealiu atveju vaikui logopedinė pagalba turėtų būti teikiama abiem kalbomis. Vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, abiejųkalbų sistema yra pažeista, todėl dvikalbės logopedinės pratybos padeda šalinti ir vienos, ir kitos kalbos nesklandumus. Suprantama, kad dvikalbės logopedinės pratybos ne visada įmanomos: ne visi specialistai moka abi vaiko kalbas, be to, kai kuriose mokymo įstaigose logopedinę pagalbą leidžiama teikti tik viena kalba. Nesant dvikalbės logopedinės pagalbos galimybių, kyla klausimas: kuria kalba vaikui teikiama pagalba būtų efektyviausia? Suprantama, kad dauguma specialistų gali kompetentingai teikti logopedinę pagalbą valstybine ar dominuojančia šalies kalba. Jeigu vaikui ši kalba nėra pagrindinė, suprantama, kad logopedinės pagalbos poveikis bus menkesnis; tačiau tai nėra priežastis visiškai atsisakyti logopedinės pagalbos. Vaikui augant, jo kompetencija vartoti valstybinę (dominuojančią) kalbą tobulėja, tad ir logopedinė pagalba ilgainiui tampa pilnaverte. Dar daugiau pranašumų teikia logopedinė pagalba vaiko gimtąja kalba: nors iš pirmo žvilgsnio nepastebima, iš tiesų kalbiniai įgūdžiai (fonologinės analizės, kalbinės atminties, metakalbinių strategijų) dvikalbystės atveju perkeliami iš vienos kalbos į kitą. Taigi šių įgūdžių lavinimas viena kalba iš esmės teigiamai veikia ir antrosios kalbos raidą, nors kol kas neįrodytas tiesioginis teigiamas poveikis konkrečių kalbinių (leksikos, morfosintaksės) struktūrų ugdymui.
5. Kokios knygos rekomenduojamos norintiems daugiau sužinoti apie (dvikalbių vaikų) kalbos raidos sutrikimus?
Genesee, F., Paradis, J. & Crago, M. (2004). Dual language development and disorders: A handbook on bilingualism and second language learning. Baltimore, MD: Brookes. [the 2nd edition will appear in 2011]
Goldstein, B. (Ed.), Bilingual language development and disorders in Spanish-English speakers (pp. 259-286). Baltimore: Brookes.
Roseberry-McKibbin, C. (2002). Multicultural students with special language needs. Oceanside, CA: Academic Communication Associates.
6. Kokios yra oficialios rekomendacijos specialistams, dirbantiems su dvikalbiais vaikais?
The International Association of Logopedics and Phoniatrics, IALP, has a position paper. The Canadian association, CASLPA, has a position paper from 1997.
