Projektas „16 dienų dėkingumo“: 8 diena
8 diena. Kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio mūšis ties Olšanica.
Na štai, kunigaikščių Ostrogiškių gatvė pasirodė tokia ilga, kad nuvedė mus toli už Kyjivo, į Mažosios Olšankos (Малая Ольшанка) kaimą, kur 1527 m. sausį buvo pasiekta viena didžiausių bendros lietuvių ir rusėnų kariuomenės, vadovaujamos vyriausiojo etmono Konstantino Ostrogiškio, pergalių prieš totorius. O nutiko taip. Nepaisant visų diplomatinių susitarimų, kad Krymo totoriai nepuldinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, sienų apsauga, vis dėlto, buvo sustiprinta ir ne veltui. Vėlyvą 1526 m. rudenį totorių kariuomenė, tęsdama žygį, įsiveržė į ukrainietiškas žemes ir pasiekė Pelesą. Grįždami su Jasyru, jie susitiko su kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio kariuomene, kuri buvo užsitikrinusi daugelio lietuvių ir ukrainiečių galingųjų paramą. Tarp jų buvo ir 5000 karių, vadovaujamų Lietuvos etmono Jurgio Radvilos („Heraklio“). Kariuomenės susirėmė 1527 m. sausio 27 d. rytą Olšankos (Ольшанки) upės aukštupyje taip, kad totoriai net nespėjo sėsti ant arklių. Kova tęsėsi ir kitą, sausio 28 dieną. Priimdamas puikius strateginius sprendimus Konstantinas Ostrogiškis mūšyje visiškai sutriuškino 20–30 tūkst. totorių kariuomenę (tiesa, amžininkai nurodo skirtingus skaičius), ir iš nelaisvės išlaisvino apie 40–80 tūkstančių belaisvių. Po šios pergalės Krokuvoje Ostrogiškio laukė tikras romėniškas triumfas, o jį patį vadino „summus cum Tataris belli gerendi imperator“ („aukščiausiasis karo prieš totorius vadas“). Tačiau tai buvo paskutinė pergalė iškilaus vado biografijoje, nepaisant jos didelės europinės reikšmės. Nuo šio įvykio Prancūzija ir Vengrija dažnai kreipdavosi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę karinės pagalbos, o vėliau ir į patį Lietuvos etmoną Konstantiną Ostrogiškį bei į jo įpėdinį Jurgį Radvilą. Pagaliau Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pademonstravo gebėjimą be užsienio pagalbos ir net nesutelkus visų savo karinių išteklių susidoroti su reikšminga priešiška invazija. Šio įvykio, žinomo kaip Olšanicos mūšis, garbei, 2008 m. spalio 14 d. netoli Kyjivo esančiame Mažosios Vilšankos (Мала Вильшанка) kaime buvo pastatytas atminimo ženklas. Ant jo esantis užrašas liudija: „Šis atminimo ženklas buvo įrengtas 2008 m. spalio 14 d., pagerbiant pirmąjį Lietuvos-Rusios Kunigaikštystės etmoną, iškilų karį, politiką, stačiatikių tikėjimo globėją Konstantiną Ivanovičių Ostrogiškį 1470–1530 m., kuris 1527 m. prie Olšankos upės netoli dabartinės Mažosios Vilšankos nugalėjo totorių ordą, sunaikindamas 34 tūkstančius totorių ir išlaisvindamas iš nelaisvės 80 tūkstančių belaisvių.“
P.S. nuotraukos, kurias Jums pristatome, autorės darytos 2021 m. rugpjūtį ir 2022 m. vasario 4 d. Paskutinės iš jų iliustruoja dabartinio karo su Rusija pasekmes ir tai, kas nutiko paminklui. Tikėtina, kad atminimo lentelė išliko ir netrukus atminties ženklas bus atstatytas.
Dr. Ruslana Martseniuk
Fotografijos: dr. Ruslana Martseniuk
