Projektas „16 dienų dėkingumo“: 16 diena
16 diena. Likus keliems mėnesiams iki nepriklausomybės paskelbimo…
Štai ir sulaukėme 16-osios padėkos dienos, šešiolikto lietuviškų žingsnių Kyjive epizodo. 1917 m. rugsėjis, tiksliau, rugsėjo 21 d. Ukrainos centrinės tarybos pastatas (buvęs Pedagoginis muziejus) neįtikėtinai perpildytas, gatvės taip pat, ir neįmanoma prasibrauti pro minią. Šiandien čia vyksta Rusijos pavergtųjų tautų kongresas. Tarp beveik 90 įvairių tautybių delegatų yra ir devyni Lietuvos atstovai, norintys kalbėti apie savo ateitį. Tai: Augustinas Voldemaras, Jurgis Byla, Vaclovas Bielskis (išrinktas vienu iš suvažiavimo pirmininkų), grafas Antanas Julijonas Gravrogkas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Tumėnas, Stasys Čiurlionis, Juozas Jankevičius, Michailas Markovskis. (Beje, daugelis jų buvo susiję su Ukraina, čia dirbo ar studijavo). Beveik nuo pat pirmos dienos Lietuvos delegacijos atstovai savo kalbose primygtinai reikalavo ne Rusijos federalizavimo, o savo nepriklausomos valstybės sukūrimo. Tai savo kalbose antrąją ir trečiąją suvažiavimo dieną (rugsėjo 22 ir 23 d.) patvirtino A. Voldemaras ir V. Belskis, nes jau 1917 m. birželio pradžioje Visos Rusijos lietuvių seimas Petrograde pasisakė už suverenios valstybės etnografinėse ribose sukūrimą. Ketvirtąją suvažiavimo dieną (rugsėjo 24 d.) pradeda V. Belskis, o A. Voldemaras, išrinktas į kelias komisijas, tarp jų – rengti suvažiavimo rezoliucijas, taip pat kalba tema „Būsimoji Rusijos federacinė struktūra“ ir skelbia žodžius, kurie puikiai tiktų ir šiandien: „Taigi Rusijos pastangos plėsti savo sienas sukėlė baimę Vakarų Europos valstybėse. Tačiau ten jau seniai pastebėta, kad Rusija negalės likti tokia, kokia buvo iki šiol. Jei nenori išnykti, anksčiau ar vėliau ji turi tapti federacine valstybe“. Šią ir kelias kitas kongreso dienas vyks diskusijos ir debatai. Septintąją dieną (rugsėjo 27 d.) vėl pasisako A. Voldemaras, kuris savo kalboje dar kartą pabrėžia, kad tautybė turi turėti viršenybę, nes priešingu atveju stipresnės valstybės vėl ims balsuoti, ir nesutinka su federalizacija. Paskutinę, aštuntąją suvažiavimo dieną po ilgų diskusijų buvo priimta rezoliucija „Dėl Lietuvos reikalo“, kurioje, be kita ko, buvo teigiama, kad „[…] turi būti pripažinta lietuvių tautos teisė sudaryti suverenią Lietuvos valstybę iš Rusijos ir Prūsijos Lietuvos dalių, taip pat iš lietuviškosios Suvalkų gubernijos dalies, gerbiant apsisprendimo principus“. Taigi būtent Kyjive dar kartą nuskambėjo lietuvių nepriklausomybės deklaracija ir tai buvo beveik vienintelė tokių siekių turinti delegacija tarp suvažiavimo dalyvių. Nors taip jau atsitiko, kad suvažiavimo sprendimo nepavyko įgyvendinti, tačiau asmeninės pažintys, užsimezgusios Ukrainos sostinėje, prisidėjo prie to, kad į Ukrainos delegaciją Bresto taikos derybose buvo įtrauktas ir A. Voldemaras, tuometinis Lietuvos tautinės tarybos įgaliotasis atstovas Rusijoje, dirbęs prie Ukrainos Liaudies Respublikos vyriausybės. Tuo metu Kyjive buvo kalbama apie atskiros Lietuvių tautinės tarybos, kuri „siektų, kad Ukrainoje būtų atstovaujama lietuvių tautinėms institucijoms“, sukūrimą. Atstovybę oficialiai įregistravo Ukrainos Liaudies Respublikos užsienio reikalų ministerija 1918 m. kovo 12 d. Taigi Lietuvos tautinė taryba Kyjive (įsikūrusi Didžiojo Žytomiro gatvėje 10, 6 bute (Большой Житомирской улице, 10, кв., 6) namas išlikęs ir iliustruojamas nuotrauka) buvo pirmoji nepriklausomos Lietuvos diplomatinė atstovybė Ukrainoje, kuriai vadovavo tuometinis inžinierius Juozas Jankevičius. Oi, paskutinė diena atrodė tokia įtempta, bet labai norėjau jums apie ją papasakoti. Ir turiu prisipažinti, kad kai prasidėjo šis projektas, nesitikėjau, jog rasiu tiek daug bendro, bet dabar atrodo, kad net dienų metuose neužteks papasakoti apie mūsų bendrą praeitį, ir tai tik Kyjive. Tikriausiai kada nors tai taps naujų projektų pagrindu. Tiesą sakant, Kyjivas ir Jūsų miestas, čia viskas Jums artima, čia senoviniai akmenys kvėpuoja mūsų bendra istorija, mūsų ašaromis ir juoku, mūsų pergalėmis ir pralaimėjimais, nes jie išmokė mus tapti stipresniais. Čia yra mūsų bendros šventovės, mūsų bendri didvyriai, turime kuo didžiuotis.
Per šias dienas pakilome aukštai virš Kyjivo, kur kadaise stovėjo Lietuvos pilis, vaikščiojome po Podilę, ilsėjomės ir mąstėme jaukaus Lietuvos skvero pavėsyje, buvome geri ir bebaimiai kaip angelas iš Vilniaus, kovojome su visais priešais kaip kunigaikščiai Ostrogiškiai. Mes sukilome už savo laisvę, mokėmės vieni iš kitų ir nešėme tiesos šviesą, kaip tai darė mūsų Kobzaras ir jūsų Maironis, mes vėl kovojome, vėl kalbėjome apie savo nepriklausomybę, gerai supratome, ką ji mums reiškia, ir vėl kovojome. Ir mes vėl kartu! Ačiū už viską, ką šiandien darote dėl Ukrainos, taigi ir dėl kiekvieno iš mūsų! Mes laimėsime kartu! Tegul visada gyvuoja nepriklausoma ir laisva Ukraina ir Lietuva!
P.S. Taip pat šiandien norėčiau atskirai padėkoti neįtikėtinai ir nuostabiai Vytauto Didžiojo universiteto komandai: profesoriui Jonui Vaičenoniui, dr. Jurgitai Vaičenonienei, Ričardui Jaramičiui, Gretai Garnytei ir visiems, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo šiame projekte. Be jūsų tai nebūtų buvę įmanoma. Tikrai tikiuosi, kad turėsime dar daug naujų ir įdomių sumanymų.
Dr. Ruslana Martseniuk
Fotografijos: dr. Ruslana Martseniuk
