Nužemintųjų generacijos konferencijoje – didingumo ir menkumo kodai

Lapkričio 24 d. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje vyko mokslinė konferencija „Nužemintųjų generacijos kodai“, skirta Algimanto Mackaus ir Liūnės Sutemos jubiliejinėms sukaktims paminėti. Ją organizavo Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas ir Lituanistikos katedra, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bei Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių lyginamosios literatūros katedra.

Istorinė nužemintųjų poetų karta, kurios svarbiausi atstovai – poetai A. Mackus ir L. Sutema – išeivijoje į literatūrą atėjo po žemininkų. Žemininkų poezijoje buvo svarbi praradimo tema, toli likę namai jiems vis dar atrama, padedanti ištverti dabarties nykumą. Nužemintieji tokios atramos nebeturėjo, todėl egzodą jie suvokė kaip visišką tuštumą, gryną nebūtį. Kritiko, eseisto, vieno tragiškiausių išeivijos poetų – A. Mackaus poezija telkėsi į būties prasmingumo prarastį, į skilimą tarp kalbos ir tikrovės, kuri yra taip pasikeitusi, kad tradiciniais žodžiais nebegalima jos aprašyti. Susvetimėjimui ir žmogaus vertybių krizei perteikti jis pasitelkė „neornamentuotą kalbą“ – tokią kalbą, kurioje vengta tradicinių priemonių, stengtasi jas pakeisti priešingomis poetinių įvaizdžių reikšmėmis. 2007-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės L. Sutemos kūryboje istorinė savimonė pasirodė per gimtosios žemės ir asmeninio likimo ryšį. Poetei taip pat buvo svarbus santykis tarp žodžio ir tikrovės. Istorinė nužemintųjų generacija viena pirmųjų siūlė lietuvių literatūrą suvokti kaip tam tikrą istorijos dalį ir jos refleksiją. Svarbu ir tai, kad nužemintųjų figūros nėra sustingusios. Jos yra vis dar gyvybingo proceso dalis.

Pradėdamas konferenciją prof. E. Aleksandravičius (VDU) teigė, kad Pasaulio lietuvių bendruomenė galiausiai tapo nužemintųjų generacijos namais. Nužemintuosius galime suvokti kaip pirmuosius jautrius individualistus, išmestus į Vakarų pasaulį. Nužemintųjų kūryba atskleidžia gyvenimo patirtį su skaudžia moderniąja realybe.

Prie tokios realybės prisilietė doc. dr. Gitana Vanagaitė (LEU), ji kalbėjo apie autobiografinius L. Sutemos ir A. Mackaus tekstus. Tokių jų, kaip grynų autobiografijų, nėra. A. Mackaus tekstai apie egzilį įvardijami kaip labai atviri, sąžiningi, provokuojantys. Jis kalba apie savivoką ir jos kainą. Savivoka, sąmoningumas apibūdinamas kaip galimybė ir gebėjimas atsitraukti nuo savęs. Tada kyla klausimas: išeivija yra tragedija ar pasišalinimas iš tragedijos? Tiek L. Sutema, tiek A. Mackus norėjo patirti egzilio prasmę. Poetų tekstuose jaučiama kaltė, bet ji nėra susijusi su nuodėme, ji – egzistencinė.

Poetų priskyrimas nužemintiesiems yra toks generacijos vaidmuo, kurį galima analizuoti pasitelkiant filosofines idėjas apie didingumą, kūrybingumą ir jų išraiškas. Prof. dr. Gintautas Mažeikis (VDU) aptarė nuodėmės ir išdavystės poetiką L. Sutemos ir A. Mackaus poezijoje. Nužemintųjų generacija siejama su atotrūkiu nuo savo žemės, menamo didingumo atsisakymu. Menkumo idėją kildinant iš absoliutaus maksimumo ir absoliutaus minimumo, šių dalykų begalybės sutampa ir yra lygios. Tiek L. Sutemos, tiek A. Mackaus kūryboje pašalinama opozicija tarp maksimumo ir minimumo. Menkumui nesuteikiama begalybės sąvoka (buvo remiamasi Imanuelio Kanto filosofija, kurioje didingumas yra idealas, begalybės išraiška) ir ši kategorija ilgainiui patenka į kasdienybės kontekstą. Dievotumas joje nurodomas kaip menamas absoliutas ir yra priešinamas banalybei. Taigi tas, kuris yra menkas, gali būti toks pat begalinis kaip ir tas, kuris yra didingas. Peržengti kasdienybės ribas galima ir menkumu, ir didingumu. Idealų temai labai svarbi ir niekšybės tema, leidžianti atsiskleisti komparatyvistiniam žvilgsniui. Egzilio žmogui būdinga atsisakyti Dievo ir A. Mackaus kūrybiniai gundymai peržengė ribas. Be nuodėmės nėra tyrumo, todėl riba turi būti peržengta; turi būti atvertas gyvas religingumas. Lietuvių literatūroje nuodėmė perteikiama kaip nuodai, kaip santykis su dėme, kaip gėrio nebuvimas. Taigi ji suvokiama tik neigiamai. Galbūt nuodėmė nėra tai, kas turėtų būti šalinama, o tai, kuo reikėtų džiaugtis?

1. Kanto imperatyvo teorija buvo paranki ir literatūrologui dr. Ramūnui Čičeliui (VDU) filosofiškai aptarti kūrybingumo problemą A. Mackaus poezijoje. Teigta, kad A. Mackus yra ateistas dėl to, kad gebėtų gyventi be autoriteto. A. Mackus tikėjo, kad lietuviškumu pasaulis nesibaigia, idealas veda prie visuotinumo. Atsiskleidžia moralinis imperatyvas: tai, kas priimtina man, gali tapti priimtina ir kitiems. Literatūrologo teigimu, A. Mackaus laikais kūrybingumas nebuvo visuotinė nuostata (taigi nebuvo imperatyvas). Poetas buvo vizionierius; jo manymu, pasaulis nėra aprėpiamas per tautą.

2. Sutemos kūrybos aspektus aptarusi doktorantė Karolina Bagdonė (LLTI) žvelgė į galimą skaitytojo poziciją poetės tekstuose. L. Sutemos tekstai skirti tarsi tik „saviesiems“, bet tokiais tampa visi kenčiantieji. Iš arti pamatoma kito, kaip savo, patirtis. Poetės kūriniuose kalbėjimas pirmuoju asmeniu padeda skaitytojui susitapatinti su eilėraščių kalbančiuoju. Tekstais siekiama panaikinti tuštumos jausmą. L. Sutema, kaip ir grafitininkai (vienas iš jos poezijos rinkinių yra „Graffiti“), laužo nusistovėjusią tvarką, ir taip sprendžiama antropologinė literatūros ir žmogaus prigimties problema.

Konferencijoje į poetus pažvelgta kaip į asmenybes, kūrėjus tarp kūrėjų. Lituanistikos ir komparatyvistikos tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, LEU) aptarė du įrašytus pokalbius, kurie saugomi Čikagoje, apie išeivijos rašytojus ir jų kasdienybę egzilyje. Pateikta Zinaidos Nagytės-Katiliškienės (L. Sutemos) nuomonė apie Antaną Škėmą: jis buvęs ciniškas, norėjęs išsiskirti iš kitų. Tačiau poetė kūrėjo tekstus vertino teigiamai, įvardijo juos kaip pamišėlio užrašus, kurie jai paliko „baisų“ įspūdį. A. Škėma ne kartą yra teigęs, jog pats savo kūrybos nevertina, o M. Katiliškis jo kūrybą vertino dviprasmiškai: A. Škėmą jis matė kaip romantiką (dėl kuriamų tekstų), bet jo kūryba M. Katiliškiui buvo ir šokiruojanti, estetiškai nepriimtina, nes vulgari. Čia atsiskleidžia M. Katiliškio, kaip žmogaus iš provincijos, jautrumas grožiui. Gyvenimas, jo nuomone, ir taip yra vulgarus bei tamsus, tad kam jį dar labiau gadinti? Tik per kūrybą gali būti atkurta kokia nors prasmė.

Prof. dr. Dalia Kuizinienė (VDU) aptarė A. Mackaus indėlį į visuomenės, kultūros ir politikos žurnalą „Margutis“. Poetui tapus redaktoriumi (juo buvo ketverius metus), šis žurnalas virto kultūros žurnalu. Visuomeninė problematika neišnyko, bet jos sumažėjo. Atsirado nuolatinių literatūros apžvalgų, pašnekesių apie kūrybą ir kūrėjus. A. Mackaus tekstuose buvo ironiškai lyginamas gyvenimas egzilyje su ilgainiui nusibostančia profesija. Rašytojo tekstai ne tik išryškina egzilio gyvenimo aktualijas, jo vadovavimo laikotarpiu atsiranda santykis su polemika ir lietuvybe apskritai. 1965 m. išeina žurnalo numeris, skirtas A. Mackui atminti. Po šio numerio žurnalo leidyba sustabdyta.

Literatūros tyrinėtoja, kritikė habil. dr. Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė (LEU) apžvelgė kitų autorių buvimą šalia A. Mackaus. Ji, priešingai R. Čičelio pranešimui, teigė, kad poetas nėra ateistas, jis yra ieškančiojo pozicijoje. Jo kūrybos pasaulis yra netobulas, todėl logiškas, o būtis netenka ontologinės vertės. Esminės A. Mackaus kūrybos ribos: mirtis ir egzilis, bet tyrėją domino ir kita tema – Joną Juškaitį ir A. Mackų siejantis nužeminimo motyvas.

Kaip atkreipė dėmesį V. Balsevičiūtė-Šlekienė, J. Juškaičio pasaulis yra juslinis: žmogus nėra jame paliktas vienas. Kūryboje vyrauja mirties visuotinumo jausena, atsiskyrimas nuo jam svarbių dalykų. Dažnas tuštumos ir besibaigiančios egzistencijos jausmas. Tai mūsų tragiškos dienos, bet jos mūsų. J. Juškaičio kūrybos pasaulio centre yra subjektas, kuris egzistenciją grindžia tikėjimu. Jo kūryboje Dievas tiesiog teigiamas, neabejojama jo tikrumu. A. Mackaus eilėraščiuose Dievas iškyla mirties vaizdiniuose, o poeto santykis su juo – išdidi abejonė. Abiejų poetų kūryboje maksimaliai nueita nužemintųjų keliu.

Dr. Manfredas Žvirgždas (LLTI), apžvelgdamas Henriko Nagio ryšį su egzodo augintinių karta, atkreipė dėmesį, kad tai karta, kuri siekė savo pasaulėžiūrą apibrėžti filosofiškai. Čia atsiskleidžia tikėjimo ir absurdo santykis: credo quia absurdum est. Nužemintas žmogus yra tipiškas pokarinės epochos individas. L. Sutema ir A. Mackus daug dėmesio skyrė kalbos žaismui, pakartoti žodžiai įgydavo priešingų reikšmių, o makabriškas mirties šokis, tragiškas praradimas – H. Nagiui būdingos temos. Net ir šviesūs vaizdai jo kūryboje įgydavo mirties, tamsos nuojautą. Juk bet koks egzodas jau savaime yra praradimas.

Konferencija buvo baigta filmuotos medžiagos iš Dalios Sruogaitės archyvo „A. Mackus ir jo svečiai“ fragmentų peržiūra. Per visą konferenciją gerų savo srities atstovų dėka nužemintųjų dialogas tęsiasi iki šių dienų, ir konferencijoje paliestos temos tebėra aktualios. Filosofinis žvilgsnis į poetų kūrybą leido atrasti naujų prasmių ir dar daugiau jų paieškų  galimybių; žvilgsnis iš kūrybinės, būtent skaitytojo, pozicijos, parodė, kad kūryba yra išjaučiama, o ne tik pajaučiama. Visi kūrėjai yra tik žmonės. Todėl buvo įdomu išgirsti apie A. Mackų ir L. Sutemą būtent kaip apie tokius – žmones, ieškančius ir randančius save kūryboje, kuri yra jų gyvenimas. Į skaudžias temas, net tokias kaip egzilis ir su juo susijusi kūryba bei išgyvenimai, gali būti žvelgiama bent šiek tiek optimistiškiau. Juk be visų kančių nebūtų ir tokios kūrybos.

Teksto autorė – VDU HMF Lietuvių filologijos ir leidybos programos III kurso studentė Greta Pušneraitytė

Nuotraukos – VDU Lietuvių išeivijos instituto