Latvijos istorijos ir kultūros puslapiai vizituojančių dėstytojų paskaitose
Š. m. balandžio 4–8 d. VDU Humanitarinių mokslų fakultete ir Letonikos centre viešėjo ir pagal Erasmus+ mainų sutartį paskaitas skaitė Daugpilio universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojai – Latvių literatūros ir kultūros katedros docentė dr. philol. Ingrida Kupšanė (Ingrīda Kupšāne) ir Istorijos katedros lektorius Andris Kupšanas (Andris Kupšāns). Vytauto Didžiojo universitetą ir Daugpilio universitetą sieja glaudūs ryšiai – humanitarinių mokslų fakultetai bendradarbiauja jau nuo 2000 m. Daugpilio universitete yra dėstoma lietuvių kalba, yra įsteigtas Lituanistikos kabinetas. Šio universiteto dėstytojai yra dažni VDU Letonikos centro svečiai.
Balandį mūsų universitete apsilankiusių dėstytojų paskaitų tematika, apimanti II pasaulinio karo ir pokario įvykius Baltijos šalyse, rezonavo su šiuo metu Ukrainą niokojančiu ir vertybes perkainojančiu karu, kuriame nepriklausoma Europos valstybė ir jos žmonės ginklu bei mirtinomis aukomis turi įrodinėti savo teisę į daromus pasirinkimus ir ateitį.
Kupšanas klausytojams priminė dramatišką politinę situaciją, susiklosčiusią per II pasaulinį karą nacistų okupuotose Baltijos šalyse, atskleidė latvių ir estų dalyvavimo okupacinėse kariuomenėse priežastis, plačiau pristatė SS legionų suformavimo Latvijoje ir Estijoje motyvus ir priemones, tuose legionuose kariavusių žmonių likimus po karo. Gyvi likę ir išsigelbėjimo nuo Raudonosios armijos Švedijoje ir Suomijoje ieškoję legionieriai iš Baltijos šalių buvo pasmerkti pražūčiai ar tremčiai, kai 1945 m. birželį Švedija ir Suomija nutarė juos kartu su kitais Vermachto kariuomenės bėgliais atiduoti Sovietų Sąjungai. Anot fakultete viešėjusių dėstytojų, latvių ir estų įsitraukimas į nacistinės Vokietijos SS legionus, legionierių patirtos represijos po karo ir jų atminties įamžinimas vis dar yra aktyvus tyrimų ir diskusijų objektas, tad natūralu, jog šių įvykių interpretacijos reflektuojamos ne tik istorijos diskurse, bet ir meno kūriniuose – literatūroje, dramaturgijoje, kine.
Anot dėstytojos I. Kupšanės, aktyviausiai šios temos imasi išeivijos autoriai, o jų kūriniai dažniausiai yra paremti asmenine patirtimi. Literatūrologė studentams pristatė du ryškiausius pavyzdžius – Švedijoje gyvenusio latvių išeivijos rašytojo Alfredo Dziliumo (Alfreds Dziļums, 1907–1976) romaną „Teismo sekmadienis“ (Tiesas svētdiena, 1970) ir Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje bei Kanadoje gyvenusio estų išeivijos rašytojo Arvedo Viirlaido (1922–2015) romaną „Paženklintieji“ (Märgitud, 1980). Įdomu, jog tautos likimo ir legionierių, svarstančių, už ką iš tiesų jie kovoja ir aukoja gyvybes, tema talentingo latvių kino režisieriaus Rolando Kalninio dėka prasispraudė ir į sovietinį kiną. Tiesa, 1966 m. pastatytas vaidybinis filmas „Akmuo ir skeveldros“ (Akmens un šķembas) buvo uždraustas cenzūros, o žiūrovai jį išvydo tik 1986 m. Viena naujausių temos interpretacijų – režisieriaus Alvio Hermanio režisuotas spektaklis „Bočius“ (Vectēvs), pastatytas 2009 m., iki šiol yra rodomas Rygos Naujajame teatre. Spektaklyje vaidina tik vienas aktorius, įsikūnijantis į tris skirtingose barikadų pusėse kovojusius personažus, pasakojantis tris skirtingas vienos tautos istorijas. Pasak teatro kritikės Zanės Radzuobės, svarbu pažinti ne tik oficialiąją istoriją, bet ir pilkąsias jos zonas. Tuomet labiausiai priartėjama prie tiesos.
