Italų kalbos dėstymas VDU praktikantę iš Italijos maloniai nustebino
2020-2021 m. m. pavasario semestre VDU Humanitarinių mokslų fakultete (HMF) Erasmus+ praktiką atliko Alba Rosa Mennillo iš Salerno universiteto ir Sienos universiteto užsieniečiams (Italija). Anglų ir rusų filologijų bakalauro diplomą turinti, o šiuo metu kalbotyrą ir užsienio kalbų didaktiką studijuojanti būsima užsienio kalbų dėstytoja praktikos metu daugiausiai bendravo su HMF Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros Italistikos ir romanų kalbų studijų programos studentais, studijuojančiais italų kalbą, kultūrą, gramatiką ir Viduržemio jūros regiono istoriją. Šiai praktikai vadovavo dr. Moreno Bonda.
R. Mennillo ši Erasmus+ praktika nėra pirmoji darbo su italų kalbą studijuojančiais studentais patirtis. Ji jau yra atlikusi italų kalbos asistentės praktiką Mordovijos N. P. Ogarevo universitete Saranske (Rusija), o būdama bakalauro studentė semestrą studijavo Vilniaus universitete. Būsimoji dėstytoja sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie italų kalbos dėstymą skirtingose institucijose, „palyginti absoliučiai skirtingus universitetuose vyraujančius metodus, taikomas kalbos dėstymo teorijas bei didaktines technikas“.
Pasak A. R. Mennillo, Saranske italų kalbos buvo mokoma taikant beveik vien gramatinį vertimo metodą, pateikiant daugybę struktūrinių pratimų, menkai lavinant studentų kalbėjimo įgūdžius bei atliekant gausybę vertimų raštu. Kursus vedė rusų tautybės dėstytoja, o tokių dėstytojų, kurių gimtoji kalba būtų italų, nepasitaikė. Vieninteliai italų gimtakalbiai buvo asistentai, kurie dar neturėjo pakankamos patirties kalbų mokymo srityje.
„Susidūrimas su visai kitokiomis didaktinėmis nuostatomis VDU mane maloniai šokiravo“, – teigia būsimoji užsienio kalbų dėstytoja. „Lietuvių studentai, pasirinkę studijuoti italistiką, tiesiog panardinami į kalbą: kursai vyksta vien itališkai (remiantis CLIL metodologija) ir suteikiama galimybė kasdien išmokti naujų kalbinių dalykų bei juos įsisavinti vartojant praktiškai. Keletą metų studijuodama užsienio kalbas buvau pratusi prie paskaitų, kurių metu daugiausia gilinomės išskirtinai vien į temas, nagrinėjamas knygose, be jokių naujovių ar papildymų. VDU man pirmą kartą pasitaikė proga mokytis vesti paskaitas pagal teorijas, panašias į įsisavintąsias universitetinių kalbos dėstymo paskaitų metu. Nepaisant to, jog paskaitos VDU irgi paremtos dalykinių vadovėlių medžiaga, prie gramatikos taisyklių mokymosi visuomet prisideda dėmesys įvairiems italų kultūros žinių gilinimo aspektams. Be to, prireikus pateikiami italų ir lietuvių kalbų palyginimai, pavyzdžiui, veiksmažodžio mancare[1] atveju, kai kalbinės išraiškos konstrukcija italų ir lietuvių kalbose skiriasi“, – sako A. R. Mennillo.
Pasak italės, Lietuvos universitetuose taikomi mokymo metodai taip pat skiriasi ir nuo paplitusių Italijoje. „Savo šalyje įpratau skaityti krūvas vadovėlių, o praktikos turėdavome labai mažai. Lietuvoje praktinių užduočių metu vis taikydavau tai, ko išmokau per paskaitas, ir man ėmė nuoširdžiai patikti lingvistika bei šio mokslo šakos, Italijoje paliestos tik iš teorinės pusės. Gavusi pasiūlymą atlikti praktiką užsienyje, nepraleidau progos grįžti į Lietuvą. Tokį sprendimą priėmiau dar ir dėl to, kad norėjau kitokios patirties – nebe studentiškos, o jau organizuojant pamokas bei prisiimant mokytojos vaidmenį Lietuvoje“ – sako būsimoji italų kalbos dėstytoja.
Kaip teigia A. R. Mennillo, „vienintelis neigiamas pastebėjimas, kurį užfiksavau ir praktikos, ir ankstesnių Erasmus studijų metu, yra tas, jog daugelis lietuvių studentų nepratę prie egzaminų žodžiu, todėl jiems kyla sunkumų, kai tenka ką nors pristatyti pasakojant, net jei tai būtų menkutė apklausėlė iš keleto puslapių teksto“.
Pasak praktikai vadovavusio italų k. dėstytojo M. Bondos, „viena yra ruoštis dėstymui universitete skaitant teoriją vadovėliuose ir visai kita – tas teorijas taikant praktiškai. Teorijų ir metodų pasirinkimas ir taikymas praktikoje priklauso ne tik nuo dėstytojo ar praktikanto gebėjimų, bet ir nuo aplinkos, kurioje mokoma, joje vyraujančio mąstymo, kultūros ypatumų bei konkrečių mokymosi sąlygų. Tik atliekant praktiką skirtingose studijų institucijose, lyginant skirtingas aplinkas ir patirtis galima atpažinti tokius iššūkius ir mokytis juos priimti“.
Ateityje A. R. Mennillo ketina toliau gilinti užsienio kalbų dėstymo ir lingvistikos žinias bei įgūdžius, galbūt net imtis tirti ryšius tarp humanitarinių mokslų ir dirbtinio intelekto.
R. Mennillo linkime sėkmės!
Dėkojame Italistikos ir romanų kalbų studijų programos trečiakursei Karolinai Klein už A. R. Mennillo teksto vertimą iš italų k.
[1] Liet. k. – trūkti. Italų kalboje šis veiksmažodis dažnai vartojamas norint išreikšti ilgesį. Pvz.: tu mi manchi (pažodžiui – tu man trūksti) – aš tavęs ilgiuosi. (vert. past.)