XXI Kauno istorijos mokslinė konferencija
VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Kauno istorijos centras, tęsdamas Kauno istorijos mokslinių konferencijų tradiciją, 2017 m. gegužės 25 dieną VDU Mažojoje salėje organizuos jau 21-ąją kasmetinę Kauno istorijos konferenciją „Miestas Nemuno ir Neries santakoje”. Kviečiame visus tyrinėtojus (istorikus, menotyrininkus, paveldo specialistus, architektūros istorikus, etnologus ir sociologus) pristatyti mokslinius pranešimus Kauno istorijos temomis, dėmesį sutelkiant į vandens reikšmę Kauno miesto ir jo apylinkių raidai.
Priešistoriniais laikais gyvenvietės atsiradimui būtina sąlyga buvo gėlas vanduo, kuris yra gyvybės šaltinis. Kuriantis valstybei ir miestams vandens keliai tapo gyvybiškai svarbiais didmeninei prekybai. Todėl dviejų didžiausių Lietuvos upių santakoje įsikūręs Kaunas turėjo geografinės padėties pranašumą tarp kitų Lietuvos miestų. Pro Kauną vedė prekybos keliai iš sostinės Vilniaus, Gardino bei Lietuvos Rusios miestų į Prūsiją ir vieną pačių svarbiausių Baltijos jūros uostų – Dancigą. Senajame Kaune ant Nemuno kranto buvo įsikūręs uostas, mieste rinkosi užjūrio, kaimyninių valstybių ir kitų Lietuvos miestų pirkliai. Kauniečiai savo laivais gabendavo prekes į užsienio valstybių miestus. Susisiekimas upėmis skatino ne tik prekybinius, bet ir kultūrinius mainus.
Tačiau upės ne tik jungė, bet ir skyrė. Dėl Nemuno ir Neries sraunumo ilgą laiką vienintele priemone persikelti į kitą upės krantą buvo keltai, dėl trapių konstrukcijų pirmieji tiltai buvo sezoniniai, vandens stichijas pajėgė įveikti jau tik modernios konstrukcijos. Taip pat upės žymėjo miesto ir valstybės ribas. XVII a. įsikūrusią Vilijampolę nuo kauniečių plėtimosi apsaugojo ne tik Radvilų nuosavybės teisės ir privilegijos, bet ir Neris. Žlugus Abiejų Tautų Respublikai ir Lietuvos didžiąją dalį įtraukus į Rusijos imperijos sudėtį, Kaunas tapo pasienio su Prūsija miestu, o valstybių sienos riba ėjo Nemuno vaga. Vėliau, Užnemunę priskyrus Lenkijos karalystei, ir toliau Nemunas skyrė du kalendorius – Europos ir carinės Rusijos.
Kaunui tapus Laikinąja sostine, upės išsaugojo savo reikšmę didmeninėje prekyboje, išaugo cariniais laikais užsimezgusios miesto gyventojų plukdymo laivais pramogos, atsirado poilsiautojų perkėlimo upėmis į naujai įkurtus kurortus maršrutai, išsiplėtusiame mieste susisiekimą pagyvino pastatyti nauji modernūs tiltai, gyvenimo kokybė pagerėjo įrengus vandentiekį. Tačiau kauniečiams dar nepavyko spręsti pavasario potvynių problemų, dėl kurių skundėsi ir senojo Kauno gyventojai. Smarkiausiai upės Kauną užliejo 1926, 1931, 1936 ir 1946 m. Jau tik 1959 m., pastačius Kauno hidroelektrinę, potvyniai kauniečiams tapo negrėsmingi.
