Renginys „Tęsiam? Kūryba ir tradicija“
Lapkričio 8 dienos popietę Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vyko Kultūrų studijų katedros Etnologijos programos studentų organizuotas renginys „Tęsiam? Kūryba ir tradicija“, kuris buvo skirtas artimiau susipažinti su lietuvių liaudies kūryba ir jos gyvavimo kontekstu.
Renginyje dalyvavo gerai žinomi Lietuvos tautodailininkai: Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos vadovas Valentinas Jazerskas, sodų rišėja Vida Sniečkuvienė ir dievdirbys Adolfas Teresius. Renginio pabaigoje praktinį užsiėmimą vedė etnomuzikologė Laura Lukenskienė.
Kaip kuriama laikantis tradicijos šiandien?
Renginio metu tautodailininkas, skrynių ir kuparų meistras Valentinas Jazerskas pristatė tradicinę baldų puošybą, pasitelkęs gausią vaizdinę medžiagą apibrėžė, kuo skiriasi aukštaitiška skrynia nuo žemaitiškos ar dzūkiškos. Tautodailininkas, kalbėdamas apie tradicinių amatų situaciją šiandien, teigia, kad dar prieš kuriant tradicinio amato pagrindu, yra būtina gerai jį išmanyti, pajausti ir tik tuomet galima jame improvizuoti. Taip pat kūrėjas iškėlė šiuolaikinės tautodailės klausimą ir svarstė, ar šiuolaikinė tautodailė šiandien apskritai egzistuoja, o jei taip – kaip galime ją vertinti ir interpretuoti.
Muziejininkė, sodų rišėja Vida Sniečkuvienė apie šiaudinius sodus kalbėti pradėjo atsigręždama į savo asmeninį patyrimą, susižavėjimo šiaudiniais sodais pradžią. Kūrėja teigė, kad sodo rišimas reikalauja didelio susikaupimo, tradicinėje kaimo bendruomenėje pagal tai, kaip rišasi vestuvinis sodas, buvo spėjama apie būsimą vedybinį gyvenimą. Tautodailininkė, pristatydama tradicinius šiaudinius sodus, jų paskirtį, atsigręžė ir į kaimynines valstybes, kuriose taip pat ši tradicija egzistavusi, o kai kur dar vis egzistuojanti. Tuo pačiu Vida Sniečkuvienė teigia, kad giliausiai ši tradicija išreikšta Lietuvoje, čia ji geriausiai išlikusi.
Atsakyti į klausimą, kaip šiandien drožiamos tradicinės skulptūros ir dirbami mediniai kryžiai, stengėsi dievdirbys Adolfas Teresius. Tautodailininkas prisiminė savo kaip dievdirbio veiklos pradžią, kai ėmėsi taisyti dar sovietmečiu trečiąkart nugriautus Kryžiaus kalno paminklus. Tuo metu Kryžiaus kalnas simbolizavo lietuvių pasipriešinimą vykdomai sovietinei politikai, kryžių statymas buvo dvasingumo, lietuviškumo išraiška. Tačiau dievdirbys teigia, kad šiandien yra vienas iš tų žmonių, kuris atkalbinėja kitus ką nors vežti ir statyti ant Kryžių kalno: „Veža žmonės, tik nelabai žinodami ir suprasdami, kam tai daro“. Tautodailininkas pabrėžia, kad šventojo ar Rūpintojėlio skulptūra yra tikėjimo simbolis, o ne garbinimo objektas, į šventukus dera žiūrėti kaip į kultūrinį palikimą, savasties išraišką ir jos išsaugojimą. Kaip ir V. Jazerskas, dievdirbys A. Teresius iškelia tradicijos išmanymo, užsiimant amatu, svarbą, dėl šios priežasties tautodailininkas nuolat varto albumus su senųjų dievdirbių darbų nuotraukomis, skaito šventųjų asmenų gyvenimų aprašymus.
Renginio pabaigoje vyko praktinis sutartinių giedojimo seminaras, kurį vedė muziejininkė, sutartinių giedotojų grupės „Kadujo“ vadovė Laura Lukenskienė. Šis užsiėmimas buvo skirtas susipažinti su tradicine lietuvių dainuojamąja tautosaka.
