Dirbtuvių „Miestas tekste – tekstas mieste“ dalyviai pristato esė
Šią savaitę VDU Humanitarinių mokslų fakulteto organizuojamų esė dirbtuvių „Miestas tekste – tekstas mieste“ dalyviai ir studijų programos „Literatūros kūryba, kritika ir komunikacija“ magistrantai susirinko į nuotolinį dirbtuvių metu sukurtų tekstų pristatymą ir aptarimą.
Nuo Kauno iki Rygos, nuo Varėnos iki Niujorko, nuo Zarasų iki Milano, nuo XIX a. iki šiandienos stabtelėjimų miestų ir likimų sankryžose, sodrių spalvų ir metaforų kupinus vieni kitų tekstus aptarinėjo ir patys dirbtuvių dalyviai, ir dirbtuvių vadovas Laurynas Katkus, vis primindamas esė žanro ypatumus ir pateikdamas įžvalgas, kaip tekstai galėtų dar taikliau kalbėti skaitytojui.
Dalinamės vienos iš dirbtuvių dalyvių Dianos Ferencaitės esė „Ciklas, arba Jane Eyre, mano diedukas ir aš“ ištrauka, kviečiame sekti tolesnį „Miestas tekste – tekstas mieste“ sukurtų esė kelią ir patiems stabtelėjus įvairiose miesto erdvėse pamėginti rasti savo tekstus.
Projekto partneris – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.
Praėjus vienuolikai metų nuo tos biologijos pamokos bei dvidešimt trejiems metams ir keturiems mėnesiams po senelio mirties, aš sėdžiu jo kambaryje, rankose laikydama 1954 m. Jane Eyre leidimą. Nuo tada, kai prieš du mėnesius pradėjau remontuoti senelių butą Žemuosiuose Šančiuose, Jane Eyre gulėjo ant mano lentynos. Tą dieną, kai ją radau, prisimenu, iš džiaugsmo suplojau rankomis – ji viena iš pirmųjų mano literatūrinių meilių, kurią visada žinojau, kad priglausiu į savo lėtai augančią knygų kolekciją.
Laikydama rankose Jane Eyre aptrupėjusiu garstyčių spalvos viršeliu, žiūriu į tvirta ranka grakščiai išraitytą pavardę. Kraustydama senelio dvidešimt trejus metus ir keturis mėnesius tarsi laiko kapsulėje užšaldytą kambarį, sužinojau, kad tik pačias mėgstamiausias knygas iš savo kolekcijos jis pasižymėdavo. Vadinasi, Jane Eyre jam, kaip ir man, buvo viena mėgstamiausių knygų. Gal ir jis, nepaisant šalto ir rimto architekto eksterjero, buvo intravertiškas romantikas, kaip Jane Eyre. Kaip aš.
Anglakalbiai mano ir senelio ryšį galėtų apibūdinti – inextricably linked. Mes su seneliu visada buvom neatskiriamai susiję, nors niekada nesame buvę tame pačiame kambaryje, net tuo pačiu laiku nesame egzistavę toje pačioje planetoje. Aš visą savo gyvenimą žinosiu, kada jis išplaukė per Stikso upę – tai lygiai tiek pat laiko, kiek aš vaikščioju šia žeme. Nėra nieko pastovesnio už tai, kad kalbant apie senelį pokalbio pabaigoje mamos pilkai melsvose akyse sužibs liūdesio su vilties priemaišomis kibirkštėlė ir ji pasakys – „vienas keičia kitą“. Aš pakeičiau jį.
Tais laikais, kai 3 arų kiemas buvo visas mano pasaulis, Kauno centras su Nepriklausomybės aikšte buvo tolima ir milžiniška planeta. Kaip tik tuo metu mama mane dažnai nusivesdavo į Karo muziejų, kuris, mano galva, bylojo apie kažkokią paslaptingą tragediją, įvykusią prieš daugybę gyvenimų. Po šios kelionės, mamos padedama, užsiropšdavau ant vieno iš dviejų įkaitusių liūtų nugarų ir porą minučių ramiai stebėdavau kontrastą tarp kažkur nuolat skubančių praeivių ir amžinai sustingusių nepažįstamųjų galvų, dviem eilėmis išsirikiavusių viena priešais kitą – serginčių amžiną ugnį. Nukelta nuo liūto, galvą užversdavau į šalia stovintį, tada nesuvokiamai aukštą, pastatą ir mano mama su pasididžiavimo gaidele balse pasakydavo – „va čia dirbo tavo diedukas“. Ir aš pamanydavau: „koks didis žmogus turėjo būti tas mano diedukas, kad galėjo dirbti tokiam dideliam pastate“, o būdama kiek vyresnė imdavau svarstyti: „kaip man, jį šiame pasaulyje pakeitusiai, reikės užpildyti daugiau nei dešimt dydžių didesnius batus?“.
