„Declamationes“ spektaklis Punske ir lietuvybės ženklai
Birželio 7 dieną, pasibaigus egzaminų sesijai ir gynimams, kūrybinė grupė „Declamationes“ studijų metus užbaigė „tarptautiniu turu“: kirto Lenkijos Respublikos sieną ir parodė publicistinį spektaklį „Romantikai“ Punsko Kovo 11-osios bendrojo lavinimo licėjaus mokiniams. Studentai dalinasi pasakojimu:
Pirmoji stotelė pakeliui į Punską – Kalvarijos miestelis, kuriame apžiūrėjome Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčią ir gretimoje gatvelėje esančią sinagogą.
Punsko Kovo 11-osios bendrojo lavinimo licėjuje buvome šiltai priimti, po spektaklio kalbėjomės apie vietos – Punsko – pasakojimą. Vaizduotėje kūrėme filmą apie Punską: rinkome vietas, istorinius įvykius, herojus, vertus kino juostos. Mokiniai stebino savo išradingumu, siūlė netikėčiausias siužeto, besivystančio spaudos draudimo laiku, linijas bei mėgiamas dainas. Pavyko sukurti intriguojantį pasakojimą, dalinamės keliais jo fragmentais:
Per Smalengirį važiuoja jaunas knygnešys prastu vežimu su dvigubu dugnu. Neturtinga mergina, Punsko panelė, laukia jo, turi darželį, jame augina rūteles… Skamba dainos „Cyki dzienelė be vėjo“ ir „Saulutė teka rytuose“. Netikėtai pasirodo žandarai, gerokai sujaukiantys įvykių eigą…
Po pasirodymo ir šilto pokalbio pasižvalgėme po Punską. Buvo įdomu atrasti vietos bendruomenės ženklus, bylojančius apie puoslėlėjamą lietuviškąją tradiciją ir kultūrą, pabūti bažnyčios aikštėje, netoli kurios esančiame pastate 1918–1919 buvo įkurtas pirmasis lietuviškas valsčius. Sužinojome, kad pirmoji lietuviška Punsko parapija įsteigta dar 1597 metais, Stanislovo Zalickio, kuris kartu davė pradžią šiai vietovei. Punsko Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia yra trečioji, pastatyta pačių žmonių 1877 metais, laiptai padaryti knygnešio Povilo Matulevičiaus. Bažnyčia neogotikinio stiliaus, sienos išdabintos tautiniais raštais (apie 40 skirtingų motyvų). Yra saugomas ir dokumentas, Zigmundo Vazos dekretas, kuriuo buvo įsteigta Punsko parapija. Jame pažymėtas svarbus reikalavimas Punsko klebonui: jis turįs būti lietuvis arba bent mokėti lietuviškai.
Kunigas pasidalino pasakojimais, kaip saugoma lietuvybė, kaip tautinė dvasia jausdavosi parapijos žmonių gyvenime. „Vienas iš svarbiausių dalykų atvažiavus į Punską – prisiglaudžiate prie tikrosios lietuvybės. <…> Galima išgyventi gražų lietuviškumą arba jį atgaivinti,“ – įvardija kunigas. Taip pat kiekvienas buvome apdovanotas gabalėliu spygliuotos vielos, skyrusios Lietuvą ir Lenkiją sovietinės okupacijos metais.
Buvo įdomu įsitikinti ir pajausti, kad kiekvienas daiktas bažnyčioje turi savo istoriją, o Punskas turi viską kaip geras miestas – banką, valsčių, paštą, savivaldybę, ambulatoriją, policiją, lietuvišką spaustuvę, kultūros namus ir išlikusią paskutinę medinę sinagogą Lenkijoje.
Nemažai sužinoję ir pamatę, grįždami namo dar sustojome Donato Mazurkevičiaus Akmenų muziejuje „Jotvingių kiemas“, kuriame jaukiai ir su dainomis paiškylavome. Dar trumpai pasivaikščiojome ir Aštriosios Kirsnos dvare.
Už šiltą priėmimą Punske nuoširdžiai dėkojame Kovo 11-osios bendrojo lavinimo licėjaus direktoriui Alvydui Nevuliui, bibliotekininkei, aprodžiusiai Punską, o už įdomų vietos pasakojimą – kunigui Mariui Talučiui. Dėkojame universitetui, palaikančiam ir skatinančiam studentų iniciatyvas ir dalinamės išsamiu fotografiniu pasakojimu, kurį sukūrė mūsų fotografai Svetlana Samochvalova ir Dovydas Beržinis.
Teksto autorė Milda Gineikaitė
