Doc. dr. Indrė Žakevičienė: „Akademinė minutė darosi brangesnė“
Tapti geriausiai studentų įvertintu dėstytoju – ne toks jau mažas įvertinimas. Kasmetiniai „V2“ bendruomenės apdovanojimai jau tapo tradicija pagerbti Vytauto Didžiojo universiteto žmones. Šįmet juose studentai puikiai įvertino ir geriausia Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytoja išrinko Lituanistikos katedros docentę Indrę Žakevičienę. Neabejotinai tai – puikus pretekstas dėstytojos paklausti apie įvairiapusius darbus su lietuvių ir užsienio studentais ir apie juos, tokius, kokius pažįsta, susitikdama toje pačioje auditorijoje.
Jūsų dėstomų kursų sąrašas ilgas: XX amžiaus lietuvių literatūra, modernizmo srovės, literatūrinė komparatyvistika, naujausi tyrinėjimo metodai, šiuolaikinės literatūros problemos. O kas Jums artimiausia?
Man artimiausia dėstyti literatūros tyrinėjimo metodus, patinka teoriniai dalykai. Galbūt todėl, kad studijų metais daugiausia remdavomės subjektyviomis dėstytojų interpretacijomis, kurias turėdavome atkartoti. Visad norėjau rasti tekstams pamatą, kad paskui juos galėčiau pati lukštenti. Kadangi ilgainiui akademinio domėjimosi objektai kinta, ir per paskaitas norisi pakalbėti vis apie ką nors nauja iš komparatyvistikos, ekokritikos, o pastaraisiais metais – literatūros etikos srities.
Niekaip negalėčiau skirstyti literatūros istorijos periodų į įdomiausius ar mažiau įdomius, nes teoriniai instrumentai gelbsti įžvelgti skirtingų epochų literatūros dėsningumus, ar tai būtų forma susidomėjęs ir žanrų neužsibrėžęs Juozapas Albinas Herbačiausas iš XX amžiaus pradžios, ar šio amžiaus pradžios (juk jau taip galime pasakyti) prozininkė Rasa Aškinytė.
Kada nors pagalvojote, kad pati dėstysite?
Tikrai ne! Atsimenu, dar studijų laikais kurso draugė Violeta Davoliūtė man sakė: „Žinai, man atrodo, kad tu būsi dėstytoja.“ Tada nesupratau. Visuomet dariau tai, kas man smagu, negalvodama, kas bus ateityje. Lituanistikos studijos buvo rojus. Baigiau labai griežtą mokyklą, kur man nebuvo leidžiama suklysti, o universitete prasidėjo malonus dykinėjimas: nereikia kasdien ruoštis ar atsakinėti, mėgaujiesi visiška laisve, prabanga skaityti knygas, nesvarbu, kad privalomas. Dėstytojai lepindavo tuos, kurie skaitydavo. Ir aš buvau išlepinta.
O ar matote daugiau tokių dabartinių studentų, taip pat kvėpuojančių studijomis? Ar lengva sužadinti smalsumą?
Žinoma, yra tokių. Ne kiekvienas, bet tokių visada gali pastebėti. Tačiau dabar sunkiau žadinti smalsumą dėl praktiškos priežasties: nėra sąlygų tiesiog studijuoti, daug studentų priversti dirbti. Jeigu galėčiau, dirbti drausčiau.
Kaip manote, kokios savybės padeda dėstytojui tapti autoritetu?
Nesijaučiu esanti autoritetinga, bet žinau, ką juo laikyčiau. Manau, auoritetingas dėstytojas – objektyvus vertintojas, nesivadovaujantis išankstinėmis nuostatomis, eruditas, plataus mąstymo, puikiai išmanantis savo sritį, ir neutralus, nepuolantis į asmeniškumus. Tokie buvo man dėstę profesoriai Juozapas Girdzijauskas, Donatas Sauka, Elena Bukelienė, o aš dar tik keliauju į šią siekiamybę.
Galbūt yra dalykų, kurių Jus moko studentai?
Studentai mane nuolat supažindina su šiandienos tendencijomis, tuo, kas šiandien skaitoma. Taip pat moko žmogiškų dalykų – per paskaitą nenuklysti į kokias nors tolimas lankas, per daug nesižavėti jau pasenusiais (studentų nuomone) autoritetais pamirštant, kad literatūroje nuolat atsiranda naujų vardų. Pastebiu, kad dabar studentai kitaip mąsto, kitko tikisi. Apskritai kuo toliau, tuo akademinė minutė darosi brangesnė, ir kaskart tenka stengtis per tą minutę kitiems suteikti kuo daugiau. Retai kada pavyksta, ypač dirbant su kitakalbiais studentais.
Jūsų paskaitose studentai iš užsienio mokosi ne tik lietuvių kalbos, bet ir sužino apie kultūrą. Kuo mūsų kultūra domina atvykusius?
Studentams labiausiai patinka klausytis apie sovietmetį, ypač tiems, kurie atvyko ne iš buvusios Sovietijos. Daugiausia klausimų kyla apie tai, kaip mes išgyvenom trėmimų siaubą, kokiomis aplinkybėmis teko gyventi ir kaip sekėsi ištrūkti iš sistemos. O atvykę iš buvusios Sovietijos smalsauja apie senąją istoriją – kunigaikščius, tą vieną karalių Mindaugą, apie mitologines būtybes.
Užsienio studentams įdomi Ričardo Gavelio homo sovieticus traktuotė, pažįstami ir patrauklūs Jurgos Ivanauskaitės tekstai. Tačiau jiems dėstyti nelengva, nes lietuvių literatūros vertimų nėra tiek jau daug, studentai dažniausiai nėra filologai, jų interesai labai įvairūs. Šiaip jie visada nori išgirsti kokių nors pikantiškų detalių iš rašytojų gyvenimo, nori perprasti paprastą mūsų kasdienybę.
O kokius tekstus Jūs pastaruoju metu atradote? Ką rekomenduotumėte skaityti kitiems?
Kaip ir daugelis, nebesuspėju sekti naujausių dalykų, literatūrinės spaudos, nes nebeturiu tos studijų metų prabangos. Bet Rasą Aškinytę būtinai paminėsiu, nes esu nuoširdi jos gerbėja. Visai neseniai atradau ir Ianą McEwaną; visai žavingas, nors ir šokiruojantis. Poeto pavardės nepasakysiu, nors… gal ir nepameluosiu sau, iš kitų išskirdama Donaldą Kajoką. Prieš dvidešimt metų būčiau liaupsinusi Henriką Radauską ir Vladą Šlaitą, o šiandien jau nebežinau, nes kasmet liaupsinti norisi vis kitus.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Neringa Butnoriūtė
