Tarp Kauno ir Jiezno: kalbinė tapatybė ir identiteto paieškos
Jiezno gimnazijos moksleiviai.
VDU ir Prienų r. Jiezno gimnazijos bendradarbiavimas, prasidėjęs praėjusių metu rugsėjį, VDU atstovams svečiuojantis Jiezne, įtraukė ir mūsų fakulteto dėstytojus, ir Jiezno gimnazijos mokytojus bei mokinius.
Sausio 24 d. įvyko Lituanistikos katedros surengta pamoka Jiezno gimnazijos mokiniams. Jos metu su moksleiviais mintimis dalijosi Lituanistikos katedros profesorės Irena Buckley, Ineta Dabašinskienė, Rūta Petrauskaitė, Istorijos katedros docentas Rūstis Kamuntavičius, Academia Cum Laude koordinatorius Domas Boguševičius. Pamokos metu kalbėtasi ir diskutuota apie kalbinę tapatybę, o mokiniai, dalyvavę Lituanistikos katedros organizuotame konkurse „Mano kalbinė tapatybė“, apdovanoti universiteto suvenyrais. Pasak Lituanistikos katedros vedėjos doc. Lauros Kamandulytės-Merfeldienės, „tai – netradicinis konkursas, kuriuo kviesta atsisakyti stereotipinių nuomonių ir leistis į diskusijų kelionę kartu su VDU universiteto lituanistais ir istorikais“. Skaitydami mokinių rašinius mokslininkai atsižvelgė į nuoširdumą ir originalumą, džiaugėsi, kad mokiniams pavyko atskleisti įvairialypį kalbinės tapatybės pobūdį – nuo šaknų, šeimos, tarmės, šnekamosios kalbos, papuoštos jaunatvišku slengu, iki svetimų kalbų, netgi tokių egzotiškų, kaip japonų kalba.
Pasak prof. Irenos Buckley, nedidelis Jiezno miestelis turi savo potencialo, slypinčio turtingoje, bet deramai neatskleistoje krašto istorijoje, todėl labai svarbu, kad jaunimas įsitraukia į krašto identiteto paieškas. Prof. Inetos Dabašinskienės teigimu, krašto identitetą formuoja daugybė veiksnių, vienas iš jų – kalbinė tapatybė. „Kartais neįsivaizduojame, kas ir kaip lemia mūsų asmeninę individo tapatybę, bet per mūsų asmeninius pergalvojimus, pajautimus mes kiekvienas kuriame tam tikros vietos tapatybę ir tie visi emociniai išgyvenimai bei patirtys nugula į tam tikrą vietą, o ta vieta tampa autentiška, originali ir labai įdomi“, – mintimis apie mokinių darbus dalijosi I. Dabašinskienė. Anot Domo Boguševičiaus, rašyti apie tapatybę yra pakankamai intymus gestas, reikalaujantis mąstyti, kas tu esi sau ir kas tu esi aplinkai, todėl pagirtinas mokinių pasiryžimas tai daryti.
Jiezno gimnazijos lietuvių kalbos mokytojų Nijolės Kuliešienės ir Birutės Dičkuvienės teigimu, mokinių dalyvavimas šiame konkurse – tai ne tik užsimezgusio prasmingo bendradarbiavimo pradžia, bet ir galimybė gimnazistams pamąstyti apie tai, jog kalba – ne vien komunikacijos priemonė, bet ir kalbinės bendruomenės ar individo tapatybės dalis, atliekanti simbolinę indentifikacinę funkciją. Pasak mokytojų, mintys, nuskambėjusios virtualiame susitikime, apie vieną iš ryškiausių šiuolaikinių paauglių kalbos ypatybių – polilingvalumą (įvarių kalbos elementų ir bruožų vartojimą siekiant tam tikrų komunikacinių tikslų ir išreiškiant jaunuolių tapatybę) bei idiolektą paskatino mokinius kontempliuoti savo, kaip individo, kalbinės tapatybės svarbą ir netgi pamąstyti apie savo kalbos išskirtinumą, unikalumą.
Džiaugiamės renginiu ir dėkojame Jiezno gimnazijos mokiniams Skaistei Petravičiūtei, Tomai Tamulynaitei, Gabijai Alšauskaitei, Edvinui Kelmeliui, Skaistei Bieliauskaitei už įdomius darbus bei dalijamės jų mintimis apie įvairialypę kalbinę tapatybę.
Neseniai Japonijoje vienas traukinys pavėlavo atvykti į stotį laiku tik dvidešimt sekundžių, tačiau dėl šios priežasties įmonė, atsakinga už traukinį, turėjo parašyti viešą atsiprašymą laikraštyje už sukeltus nepatogumus keleiviams. Žinot, iš kur visa tai sužinojau? Kai pradėjau mokytis kalbą, pamažu ją suprasti, ji man atvėrė galimybę pažinti ir japonų kultūrą. Supratau, kad kiekvienoje šalyje vyrauja vis kitoks gyvenimo ritmas, kuris tos šalies piliečiams yra įprastas ir dėl šios priežasties atvykėliai kartais jaučiasi nejaukiai. (Skaistė Petravičiūtė)
Kodėl mus taip traukia ir taip veža slengas? Su slengu viskas daug paprasčiau: čia gali žaisti taip, kaip nori, žodį gali sakyti taip, kaip tau geriau skamba, gali pridėti raidžių ir jas atimti, – jokių taisyklių, jokių įsipareigojimų. (Toma Tamulynaitė)
Skaitydama angliškai daug lengviau įsivaizduoju knygos scenas ir personažus, gal dėl to, kad daug laiko vaikystėje praleidau kalbėdama ir girdėdama tik anglų kalbą. Kartais net galvoju ir suformuluoju sakinius angliškai ir mintyse išsiverčiu į lietuvių kalbą. Taigi, manau, galima sakyti, kad mano smegenys ir fantazija veikia anglų kalba. (Gabija Alšauskaitė)
Kad jau kaime, toli nuok miestų ir visokių naujovių gyvenam, tai ir šnekam mes ne visai bendrine kalba. Nu, po praudai, tai ne visai ir tarmiškai: gi ne koki laukiniai, ir mokykloj mokinamės, ir televizorių žiūrom, ir radijos paklausom, ir internete ne tarmiškai skaitom. Kai pasicekavinu, kap šneka, sakykim, močiutė, tai skirtumą tarpu jos ir mūs šnekėjimo matau didžiulį – ne už dyka kalbinykai dūsauna, kad tarmės nyksta. (Edvinas Kelmelis)
Iš tiesų užsienio kalbų mokėjimas šiandieninės visuomenės žmogui tampa prasmingas tiek, kiek jis gali užtikrinti galimybę susikurti sočią ir užtikrintą ateitį. <…> užsienio kalbų mokėjimas – vartai į išsvajotą pasaulį: geresnes darbo sąlygas, didesnį atlyginimą, o gal ir kitų kultūrų ir tradicijų supratimą. (Skaistė Bieliauskaitė)
Prienų rajono ir Birštono krašto žmonėms skirtas laikraštis „Gyvenimas”.
