Interviu su „Moksleivi, pabūk studentu!“ dalyve
Spalį ir lapkritį raudonuoja ir krinta lapai, studentams vyksta kolokviumai, o moksleiviams – VDU Studentų atstovybės organizuojama programa „Moksleivi, pabūk studentu!“. Jos metu moksleiviai iš visos Lietuvos turi galimybę vieną savaitę įsijausti į studento gyvenimą. VDU Lietuvių filologijos ir leidybos programos trečio kurso studentė Simona Survilaitė pakalbino šio renginio dalyvę Eglę, Šilutės Vydūno gimnazijos dvyliktokę, klausiusią Lietuvių filologijos studijų dalykų paskaitų.
– Egle, ar Tave domina Lietuvių filologijos studijos?
– Taip, jau nuo devintos klasės.
– Kodėl? Kuo Tau patraukli kalba ir literatūra?
– Kai penktoje klasėje atėjau į pagrindinę mokyklą, turėjau prastus lietuvių kalbos pagrindus, nuolat gaudavau penketus, šešetus, bet kol pasiekiau aštuntą klasę, tapau pirmūne. Man labai patiko mokėti gramatiką ir skaityti tekstus. Jaučiu, kad aš augu ir lietuvių kalba auga su manimi, noriu ją auginti ir baigusi mokyklą.
– Kokių paskaitų klausei programos „Moksleivi, pabūk studentu!“ metu?
– Bendrųjų dalykų ir poros Lietuvių filologijos ir leidybos programos paskaitų.
– Kokios buvo Lietuvių filologijos paskaitos? Kokią nuomonę susidarei apie jose tvyrančią atmosferą, dėstytojų taikomą metodiką?
– Dalyvavau dviejų dalykų – Sociolingvistikos ir Šiuolaikinės lietuvių literatūros problemų – paskaitose. Man labai patiko individualumas: niekas nekalba, netrukdo – visai kitaip nei mokykloje, kur visada skatinamas komandinis darbas. Paskaitose tavęs niekas nepaklaus klausimo, į kurį privalai atsakyti ir į kurį nežinant atsakymo stoja nejauki tyla. Labiausiai man patiko susikaupimas, kurio mokykloje man tikrai trūksta. Be to, universitete dėstomi dalykai visai skiriasi nuo mokyklinių. Mokykloje niekas nesugalvotų pasakoti apie senovės lietuvių namukus, kurie kartu buvo ir tvartai, arba gilintis į tai, kaip vaikai įsisavina kalbą.
– Ar teko pabendrauti su kokiais nors filologijos dėstytojais?
– Bendravau su Sociologijos dėstytoja Agne Blažiene, ji man skyrė beveik valandą.
– Papasakok, apie ką kalbėjotės?
– Ji papasakojo man apie Lietuvių filologijos ir leidybos studijų programą ir apie darbo galimybes pabaigus šias studijas. Net nebūčiau pagalvojusi, kad Lietuvių filologiją galiu susieti su fotografija, menu, verslu, medijomis ir „Krekenavos mėsos“ įmone. Pokalbis buvo toks įdomus, todėl labai greitai praėjo. Dėstytoja nuoširdžiai mane padrąsino ir padėjo suvokti, kad einu teisingu keliu.
– Tai kaip vis dėlto filologija susijusi su „Krekenavos mėsos“ įmone?
– Agnės pažįstama nuėjo į tos įmonės tinklalapį, pamatė, kad jame daug gramatinių klaidų, todėl parašė įmonės atstovams ir pasiūlė viską sutvarkyti. Šie sutiko, o vėliau pamatė, kad ji moka rašyti įvairius sveikinimus ir gali jiems labai pasitarnauti, tad sukūrė jai darbo vietą.
– Nebūčiau net pagalvojusi! Grįždama prie studijų programos temos noriu klausti: ar klausytos paskaitos pakeitė Tavo ankstesnę nuomonę į filologiją?
– Visos programos pažinti negalėjau, didelė jos dalis man dar paslaptis, bet dviejų dalykų paskaitos, kuriose dalyvavau, mano lūkesčius atitiko ir dar viršijo. Labai laukiu stojimų, nors ir tikėtina, kad bus didelis krūvis prieš juos.
– Kam rekomenduotum šią studijų programą?
– Tiems, kurie jaučia, kad ši programa yra tai, ko jie nori. Tikrai bus įdomiau nei lietuvių kalbos pamokos mokykloje.
Ačiū Eglei už pokalbį!
Tekstą parengė: Lietuvių filologijos ir leidybos programos 3 kurso studentė Simona Survilaitė