Universitete skambėjo lietuvių ir latvių dainos
Kas gali būti bendro tarp baltiškos tapatybės ir estrados? O ką pagalvojame, kai išgirstame Raimondo Paulo vardą? O kai kompozitoriaus dainas atlieka lietuvių estrados veteranai? O kai jas uždainuoja jungtinis lietuvių ir latvių vaikų choras? O kai norisi dainuoti kartu?
Saulėtą balandžio 2 d. į populiarių estradinių melodijų lydimą avantiūrą kauniečius pakvietė Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centras ir asociacija „Lietuvos ir Latvijos forumas“ kartu su XII menų festivalio „Gražiausiu taku“ organizatorėmis Aleksandra Danute Žiedeliene ir Lijana Žiedelyte, pristatę pramoginę šviečiamąją programą „Lai dainuos baltų širdys!“.
Jau treti metai festivalis sutelkia ne tik įvairius Kauno, Kauno rajono, bet ir Latvijos meno kolektyvus, lietuvių ir latvių estrados tradicijas puoselėjančius kompozitorius ir atlikėjus. Šiemet renginys buvo skirtas Lietuvos ir Latvijos kultūriniams ryšiams ir baltiškajai tapatybei stiprinti, muzikai, suvienijančiai įvairias kartas, įvairių socialinių grupių atstovus, populiarinti. Koncerte žymiausių Lietuvos ir Latvijos estradinės muzikos kompozitorių Algimanto Raudonikio ir Raimondo Paulo dainas atliko tokie scenos veteranai kaip Voldemaras Frankonis, Viktoras Malinauskas, Irena Ašakaitė, Baritonų trio – Benjaminas Želvys, Danielius Vėbra, Gediminas Maciulevičius. Juos scenoje keitė ir kartu su jais dainavo Kauno vokalinio vaikų ansamblio „Saulutė“ mažosios dainininkės, vokalinis ansamblis „Guboja“ (vad. A. D. Žiedelienė), Garliavos neįgaliųjų draugijos vokalinis ansamblis ,,Šarma“ (vad. V. Traškevičienė) ir Kudirkos Naumiesčio moterų ansamblis „Komplimentas“ (vad. A. Ubartaitė).
Ypatingieji programos „Lai dainuos baltų širdys!“ svečiai – Latvijos nacionalinio radijo vaikų vokalinis ansamblis „Dzeguzīte“ (Gegutėlė). Ansamblis ypač išpopuliarėjo 1981 m., kai jį ėmė globoti ir repertuarą jam kurti maestro R. Paulas. Jau ne vieną dainininkų kartą užauginusi ansamblio vadovė Daila Martinsonė šių metų vasarį buvo paskelbta Latvijos muzikos įrašų konkurso nominacijos „Auksinis mikrofonas“ laimėtoja. Šiuo metu ansambliui „Dzeguzīte“ vadovauja ir į keliones lydi D. Martinsonės dukra – Zigda Martinsonė. Tai jau antrasis ansamblio apsilankymas Kaune, jo repertuare yra ir lietuviškų dainų. Sujaudintas užsimezgusia latvių vaikų ir Kauno vaikų vokalinio ansamblio „Saulutė“ draugyste, renginio globėju sutiko būti pats Raimondas Paulas.
Koncertą stebėjo pilnutėlė Vytauto Didžiojo universiteto Didžioji salė. Ir tai nenustebino – juk ne kasdien gali dainuoti iki širdies gelmių pažįstamas dainas kartu su lietuviškos estrados legendomis, o dar stebint pačiam dainų autoriui A. Raudonikiui! Ne kasdien vienoje scenoje išvysi dainuojančius VDU Muzikos akademijos dėstytojus ir smagią gegužinę polką šokančius studentus – VDU tautinių šokių ansamblį „Žilvitį“ (vad. E. Šnipaitis) bei jiems talkinusį Kauno kultūros centro „Tautos namai“ liaudiškų šokių kolektyvą ,,Šėltinis“ (vad. V. Skiparienė). Žiūrovų susidomėjimas renginio programa nestebino ir todėl, jog ne kasdien, o tiksliau, deja, itin retai Lietuvoje gali išgirsti latvišką dainą, susipažinti su latvių kompozitorių darbais.
Būtent dainos, jų resursai mūsų kultūros paveldo skrynioje ir mūsų santykis su jomis yra išsiskiriantis iš kitų tautų, teigė renginyje dalyvavęs publicistas, rašytojas, knygos „Ryga – niekieno civilizacija“ autorius dr. Arvydas Juozaitis. Anot jo, ypač tai jaučiama Latvijoje per dainų šventes. Jose dalyvaujantiems latviams – tai ne renginys, o latviškos tapatybės ritualas, kuris tęsiasi iki paryčių, įkvepia pasitikėjimo ir stiprybės, kristalizuojasi kūryboje, naujuose projektuose. Pasak prelegento, mums reikėtų daugiau žinoti vieniems apie kitus, tačiau, deja, mūsų valstybių santykiams vis dar būdingas fragmentiškumas, „atsuktos nugaros“ sindromas.
Apie tai, kad privalome vieni kitus girdėti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, savo pranešime užsiminė ir VDU profesorius, Letonikos centro vadovas Alvydas Butkus. Anot jo, latvių kalba lietuviams yra lengviausiai išmokstama užsienio kalba, mūsų kalbų bendrą praeitį primena gausybė tos pačios šaknies ir reikšmės žodžių, mus sieja ir bendri istorijos puslapiai, ir panašūs šiandieniniai geopolitiniai bei tapatybės išsaugojimo iššūkiai, kuriuos sprendžiant, negalima tvarkytis tik savo „kieme“, ignoruojant kitos šalies situaciją.
Tai, kad mes – lietuviai ir latviai – esame daug arčiau vieni kitų, nei mus mėgina nuteikti saugesnio geopolitinio sprendimo ar pelningesnio projekto ieškotojai, liudija kone kiekvieno iš mūsų šilti asmeniniai kontaktai su latviais, aktyvūs įvairių organizacijų ar institucijų ryšiai, miesto švenčių tradicijos. Profesoriaus parengta medžiaga, kurią auditorijai pristatė VDU doktorantė Viktorija Kavaliauskaitė, priminė, jog nemaža kūrybinių, mokslo ir verslo ženklų latviai yra palikę ir tarpukario Kaune. Vytauto Didžiojo Universiteto indėlį į Lietuvos ir Latvijos santykių stiprinimą puikiai iliustruoja 1932 metais Latvijos universiteto studentų lietuvių studentams dovanota plokštė su įrašu „Mūs vieno kopējs gars un vienas asinis“ (Mus vienija bendra dvasia ir vienas kraujas). Plokštės likimas nežinomas (dingo per II pasaulinį karą), o idėjos likimą išsaugoti galime tik mes patys.
Kaune organizuojamais renginiais ir iniciatyvomis stiprinti Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimą džiaugėsi ir festivalyje dalyvavusi Latvijos ambasadoriaus padėjėja švietimo ir kultūros klausimams Diana Golubecka.
Festivalio programos „Lai dainuos baltų širdys“ įrašą bus galima pamatyti per Nacionalinę Lietuvos televiziją. Pirmoji transliacija planuojama gegužę.
Tekstą paruošė: Kristina Vaisvalavičienė