Prisimenant pusryčius su Vytautu Mačerniu
VDU studentų kūrybinė grupė Declamationes vasario 19 d. kvietė į trečią „Literatūrinių pusryčių“ projekto renginį „Vytautas Mačernis: (ne)dūžtančios formos“ kartu su poete, prozininke, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktore ir romano apie Vytautą Mačernį autore Aldona Ruseckaite.
Jaukaus ryto metu aptartos pastovios ir dūžtančios formos Mačernio kūryboje. Kalbėta, jog didžioji poezijos dalis parašyta tėviškėje, todėl pastovios formos – tėviškė ir gamta: Šarnelė, laukai, pelkės, miškai – viskas, tarsi sudaro Mačernio „aš“ dalį. Kitos pastovios formos susijusios su poetinės formos paieškomis.
Pokalbio metu ieškota ir sąsajų tarp Mačernio, jo kartos ir poezijos klasikos, svarstytas logiškas „vadavimasis“ iš Maironio. Mačernio kartai būdingas ieškojimas naujų srovių, nors jie gerbė klasikus, suprato vystymosi dialektiką ir tai, kad be Maironio nebūtų ir jų kartos, kuri, kaip žinome, buvo iškirtinė ir labai išblaškyta likimo. Mačernis, anot A. Ruseckaitės, jiems buvo tarsi guru, labiausiai išsilavinęs iš jų visų ir formavęs šią kartą.
Svarstyta, kodėl jaunam žmogui yra artima poeto kūryba. Pirmoji mintis, kad Mačernis visada išliks jaunas, rašęs apie lietuvio prigimtį, esybę, kuri atsiskleidžia per meilę gamtai – laukams ir miškams. Kūryboje jaučiama protėvių, namų įtaka leidžia pajausti Mačernio poeziją kaip savą, veikiančią čia ir dabar, – teigė kūrybinės grupės studentas Dovydas Beržinis.
„Kiekviename žmoguje yra to jaunatviško veržlumo“, juk kiekvienas nori kažką sužinoti ir kažko pasiekti, – įvardijo Eimantė.
Mačernis rašo apie kiekvienam aktualias egzistencines problemas. Jis jaunas žmogus, kaip ir mes, ir tai padaro jį jaunuomenei aktualiu poetu, – Povilas.
Faktas, kad jis kūrė labai jaunas, leidžia savo amžių sutapatinti su jo, pažiūrėti, ką aš darau ir ko nepadariau, – labai įdomu atrasti panašumus ir skirtumus, – Austėja.
Mačernis apibūdinamas kaip patraukliausias jaunimui, kitoks negu programinės literatūros klasikai. Jo idėjos yra modernios, jis kalba ne tik apie savo išgyvenimus, bet ir pateikia gilesnius egzistencinius pamąstymus. Vertybinės poeto nuostatos ir egzistencinės idėjos labiausiai žavi jaunuomenę.
Pokalbio metu aptarta ir kitokia nuomonė apie Mačernio kūrybos suvokimą. Kad geriau suprastume Mačernį, verta susipažinti su romanu „Dūžtančios formos“, kuriame yra gausu kontekstų, padedančių geriau suvokti Mačernį kaip kūrėją. Tačiau egzistencinė linija, įvardija Lietuvių filologijos ir leidybos studentė Ineta Šuopytė, autoriaus kūryboje nėra aiškiai išreikšta. Svarstyta, kokie galėjo būti formalieji Mačernio ieškojimai.
Istorijos studentei Karolinai Sadinauskaitei, kai perskaitė A. Ruseckaitės romaną, Mačernis atsivėrė kaip jautrus, sugėręs į save karo grėsmės skausmą ir meilės išgyvenimus. Anksčiau galvojusi apie autoriaus kūrybą kaip apie per daug dramatišką, suprato, kad ji žymiai įvairesnė.
Paliesti ir tikėjimo klausimai Mačernio kūryboje. Romano autorė teigė, kad pats tikėjimo suvokimas labai keistėsi, o perskaitęs filosofus, Mačernis perėjo į tikėjimą Aukščiausiąja būtybe. Jam gyvoji dvasia buvo ir laisva dvasia, o tikėjimas – pagrindas žmogui. Gyvasis pasaulis, ieškojimai, prasmės atradimai, kurių Mačernio karta taip ir neatrado, ginčydavosi… leido ieškoti ir savo literatūrinio kelio, srovės, savo metodo – labai norėjo atrasti kažką naujo.
Pokalbiui artėjant prie pabaigos, aptartas ir minėto A. Ruseckaitės biografinio romano „Dūžtančios formos“ (2017) pavadinimas. Galvota, romaną pavadinti „Aukštosios akimirkos“, tačiau griūties leitmotyvas turi didesnį svorį romane.
Pusryčių metu Tadas Juodgudis atliko dainas, sukurtas pagal Mačernio tekstus, nukėlusias pusryčiautojus kažkur toliau, pro dūžtančias formas, į aukštąsias akimirkas.
Dėkojame Svetlanai Samochvalovai už įamžintas akimirkas.
