Aleksoto pasakojimai: „Pasaka tikėt ir šiandien verta“
Pavasarišką balandžio 5-os dienos vakarą įvyko antrasis renginių ciklo „Kaunas: istorijos dabartis“ renginys „Aleksoto pasakojimai“, organizuojamas VDU studentų kūrybinės grupės „Declamationes“. Aleksotiškiai, svečiai ir besidomintys Aleksotu susirinko į VDU Muzikos akademiją neatsitiktinai, nes šis VDU fakultetas įsikūręs ant Aleksoto kalno.
Renginys prasidėjo įžanginiu pasakojimu ir archyvinių fotografijų parodos „Apie Aleksotą fotografija pasakoja…“ Parodą parengė VDU studentė Milda Gineikaitė.
Pirmasis pasakojimas pradėtas skambia daina „Aleksoto elegija“, kurią aranžavo kūrybinės grupės studentė Miglė Puikytė ir atliko kartu su Emiliu Starodubov:
Aš į kalną statų Aleksoto
Vakarėjant pabandžiau įkopti –
Plaukė Nemunu gėlių vainikai,
Man giedojimų aidai beliko.
Aleksoto kalne dūzgia bitės
Jau seniai išnykusio liepyno,
Aleksoto kalne kyla dūmai,
Mildos aukuro žolynų.
Ir žvelgiu į tolumą miglotą,
Vakarėjant darosi liūdnoka,
Bet poeto kitados ištarta –
Pasaka tikėt ir šiandien verta.
Pirmasis pasakojimas buvo gausus kalbėtojų įžvalgų. VDU prof. Irena Buckley pasakojo apie šventybę Aleksoto kalne ir šios vietovės svarbą Kauno sakralumo kontekste. Kauno viešosios bibliotekos Kaunistikos skyriaus darbuotojas dr. Mindaugas Balkus pasidalino mintimis apie Aleksotą Kauno istorijos puslapiuose, o doc. Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė papasakojo apie tarpukario Aleksoto gyventojų kasdienybę, verslus ir gyvenimo būdą.
Antrajam pasakojimui-pašnekesiui buvo pakviesti: knygos „Aleksoto istorija laiko tėkmėje“ bendraautoris Ovidijus Jurkša, Kauno miesto muziejaus ekspozicijų kuratorė Sigita Žemaitytė-Strazdė, Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos direktorė Lina Viršilienė, organizacijos Europos kultūros sostinė „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ koordinatorė Justina Petrulionytė-Sabonienė ir VDU Kultūros paveldo ir turizmo studijų programos studentė Monika Mickevičiūtė.
Susirinkusieji pasidalino faktais apie Aleksotą, priminė kai kuriuos istorinius faktus ir jų sąsajas su dabartimi. O. Jurkša nukėlė į tolimus laikus, kai dar Kauno nebuvo, priminė ledynmetį. Tai, kad būtent čia atrasti mamutų dantys nustebino ne vieną. S. Žemaitytė-Strazdė pasidalino mintimis apie tai, jog neretai Aleksotas būna pamirštas, nes ne vienas žvelgia nuo Aleksoto į Kauną. Taip pat muziejaus darbuotoja paragino prisidėti prie Kauno miesto muziejus eksponatų kaupimo. L. Viršilienė pašnekesį paįvairino kalbėdama apie skrydžio idėją mokykloje, apie tai, kad mokykla ne veltui pavadinta lakūno Jurgio Dobkevičiaus vardu, nes šalia mokyklos yra įamžinta jauno lakūno žūties vieta. M. Mickevičiūtė pasidalino pastebėjimais, jog Aleksote istorija įprasminama ir prikeliama įvairių meno formų ir pasakojimų dėka. Žymiausi Aleksoto pastatai, tokie kaip mėsos kombinatas ar stiklo fabrikas, nėra pamiršti, nes ten įsikūrusios kūrybinės meno dirbtuvės ir vyksta meno festivaliai. J. Petrulionytė-Sabonienė papasakojo, kad miesto istoriją „Kaunas 2022“ ketina paskatinti išsaugoti pačių vietinių gyventojų iniciatyvos dėka – visi norintys pasidalintų savo prisiminimais, fotografijomis ir asmeninėmis istorijomis.
Trečiasis pasakojimas nuskambėjo kitaip. VDU Muzikos akademijos dr. Ritos Novikaitės dainavimo klasės studentės džiugino klausytojus savo muzikiniu pasirodymu „Opera nuo Aleksoto kalno“.
Po renginio atėjusieji galėjo apžiūrėti archyvinių fotografijų parodą ir pasiimti atvirukų, kuriuose fotografo Stanislovo Lukošiaus įamžinti dabartinio Veiverių pleto rekonstrukcijos darbai, XVII vid. mokykla (dab. VDU Muzikos akademija) ir keltuvas, nežinomo fotografo užfiksuotas paplūdimio vaizdas ties Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltu.
VDU kūrybinės grupės studentai pasivaikščiojo Aleksoto gatvėmis. Buvo įspūdinga rasti kai kurias vietas, kurios buvo matytos tik nespalvotose S. Lukošiaus fotografijose. Tikimės, kad tai ne paskutinis renginys, aktualizuojantis Kauno miesto rajonų istorijas. Kokį rajoną būtų įdomu patyrinėti toliau? Būsime dėkingi už vertingus pasiūlymus. Už pateiktą archyvinę fotomedžiagą dėkojame Kauno miesto muziejui ir ekspozicijų kuratorei Sigitai Žemaitytei-Strazdei.
Teksto autorė: Monika Mickevičiūtė. Nuotraukų autoriai: Svetlana Samochvalova, Milda Gineikaitė ir Jonas Petronis
